Etninės kultūros reprezentavimas Lietuvos muziejuose
Anotacija
Daktaro disertacijos tikslas – parodyti muziejų vaidmenį, perteikiant tradicinės kultūros vertybes šiuolaikiniam žmogui. Šio tyrimo pagrindas – 2017–2019 metais surinkta empirinė medžiaga etnokultūrą reprezentuojančiuose Lietuvos muziejuose. Lauko tyrime buvo taikyti pusiau struktūruoti išsamūs interviu, neformalūs pokalbiai, dalyvaujamieji stebėjimai, anketavimas. Surinktiems etnografiniams duomenims nagrinėti taikyti lyginamasis, interpretacinis ir analitinis (turinio analizės) metodai, anketų duomenys apdoroti kiekybinės analizės metodu. Disertaciją sudaro trys dalys, kuriose laipsniškai pereinama nuo bendros etnokultūros reprezentavimo muziejuose sampratos ir situacijos iki palyginti siauros kelių atvejų analizės. Tyrimas atskleidė, kad 92 proc. (N = 47) Lietuvos etnokultūros krypties muziejų savo ekspozicijas įvardija kaip edukacinio pobūdžio, tačiau dar daugiau, 96 proc., muziejų (N = 47) svarbiausiu etnokultūros reprezentavimo rodikliu laiko edukacinių programų pasiūlą ir paklausą savo muziejuose. Muziejų edukacijos specialistai ne tik yra išsaugoję savo šeimos senelių, prosenelių istorijas ir patirtis iš kartos į kartą, bet ir „įpina“ jas į savo vedamus užsiėmimus. Taip jie išryškina gyvenamajai vietovei, konkrečiam regionui būdingus papročius per asmeninę istoriją. Gyvųjų rekonstrukcijų atvejų analizė atskleidė, kad muziejai atlieka reikšmingą vaidmenį perteikdami etninę tradiciją šių dienų žmogui dėl autentiškos materialiai rekonstruotos aplinkos, kuri įgauna edukacinę vertę, kai joje ne tik tiksliai atkuriamas muziejaus archyvų ar kitų publikuotų etnografinių šaltinių turinys, bet dalyviai dar ir įtraukiami į papročio rekonstravimo procesą per vaidmenų pasiskirstymą ir performatyvumą.
