DNR ir mažų molekulių vienalaikė ir atskira elektropernaša į ląstelės ir jos priklausomybė nuo išorinės terpės savitojo laidumo
Anotacija
Fizikinis elektroporacijos metodas gali būti pritaikomas tiek DNR, tiek ir mažos molekulinės masės molekulių pernašai į ir iš ląstelių. Šio metodo efektyvumą lemia daugelis skirtingų parametrų, tarp jų ir išorinės terpės savitasis laidumas. Šiame darbe buvo tirta vienalaikės DNR ir mažų molekulių elektropernašos tarpusavio sąveika, o taip pat ir elektropernašos priklausomybė nuo elektroporacijos terpės savitojo laidumo. Darbo rezultatai rodo, kad DNR buvimas išorinėje elektroporacijos terpėje pagerina tiek mažos molekulinės masės molekulių pernašą į ląstelės vidų, tiek ir jų pernašą iš ląstelės į išorinę terpę. Pirmą kartą parodytas užląstelinėje terpėje esančios DNR efektas didinant mažos molekulinės masės molekulių elektropernašos iš ląstelių efektyvumą. Tiriant elektroporacijos terpės savitojo laidumo įtaką molekulių elektropernašai nustatyta, kad padidėjęs elektroporacijos terpės savitasis laidumas pablogina DNR, o taip pat ir mažų molekulių, elektropernašą į ląsteles. Šis elektropernašos skirtumas aiškinamas skirtinga ląstelių elektrodeformacija skirtingo savitojo laidumo elektroporacijos terpėse. Matematinio modeliavimo metodais parodyta, kad ištemptosios deformacijos sferoiduose, susidarančiuose mažo savitojo laidumo elektroporacijos terpėje, elektroporuojamas mažesnis membranos plotas, tačiau jame sukuriamas didesnis transmembraninis potencialas nei suplotosios deformacijos sferoiduose, susidarančiuose didelio savitojo laidumo elektroporacijos terpėje.