Apofatinis diskursas XX amžiuje: chōra kaip nežinojimas (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjamas apofatinio diskurso skilimas. Apofatinio diskurso problematika atskleidžiama, išryškinant Jacques’o Derrida dekonstrukcijos sąsajas su negatyviąja teologija, kaip apofatiniu kalbėjimu apie tai kas yra „anapus būties“ ar „aukščiau“ už būtį. Tačiau Derrida, interpretuodamas Platono dialoge Timajas esančią sąvoką chōra, parodo kitą glūdinčią apofatinio kalbėjimo formą. Platoniškoji chōra (gr. χώρα – vieta, kraštas, erdvė) Derrida filosofijoje yra interpretuojama kaip „bevietė vieta“ ar radikaliai neatpažintas Kitas. Tokiu būdu sąvoka chōra Derrida ir jo interpretatoriaus Johno D. Caputo filosofijoje tampa atskaitos tašku, akcentuojant apofatinio diskurso išsišakojimą. Dėl šios priežasties disertacijoje remiamasi Derrida bei Caputo idėjomis. Disertacijoje sąvoka chōra siejama su „privilegijuotos prieigos prie Tiesos“ atsisakymu. Kitaip tariant, ypač remiantis dekonstruktyvistine sąvokos chōra interpretacija disertacijoje ieškoma modelio, kuris atskleistų daugialypiškumą, o ne privilegijuotu žinojimu grindžiamą homogenišką sistemą. Svarbiausia disertacijos idėja, kuri pavadinama „nežinojimo situacija“ atskleidžia chorinės vizijos kaip radikaliosios hermeneutikos svarbą. Radikalioji hermeneutika išryškinama kaip nežinojimo plotmė, kai nežinoma, kuri interpretacija yra teisinga ir net nekeliami tokie ketinimai sužinoti kas yra Tiesa ir kas šią Tiesą geriausiai perteikia, net jei radikalaus Kito galimybė yra nepaneigiama.
