Ar laiko atotrūkio argumentas sugriauna tiesioginį realizmą? (Filosofija 01 H)
Anotacija
Šios disertacijos tikslas yra duoti originalų įnašą į šiuo metu analitinėje filosofijoje itin „nemadingo“ teorinio (ir būtent subjektyviojo) idealizmo gynybą. Jo centrinę tezę galima suformuluoti taip: būti – tai (juslėmis ar protu) suvokti arba būti (juslių ar proto) suvoktam. Vadinasi, būti kitaip nei suvokėjui arba suvoktam daiktui – neįmanoma.
Šiai tezei paremti nagrinėsiu tai, ką lietuviškai būtų galima pavadinti „laiko atotrūkio argumentu“. Apžvelgdamas šio argumento istoriją nuo G. W. F. Leibnitzo iki dabarties laikų, sukonstruosiu tokią šio argumento versiją, kurią būtų galėjęs panaudoti subjekyviojo idealizmo tėvas George‘as Berkeley‘jus, idant dar aiškiau parodytų savo doktrinos teisingumą. Berkeley‘jiškos dvasios laiko atotrūkio argumentas siekia pirmiausia įrodyti vaizdinių buvimą ir po to sugriauti ne tik (šiuo metu dominuojančio) tiesioginio, bet ir (mažiau populiaraus) netiesioginio realizmo neidealistinę versiją ir šitokiu būdu, kadangi kitų alternatyvų nėra, įrodyti (visiškai nepopuliarų angliškai rašančiame pasaulyje) subjektyvųjį metafizinį bei epistemologinį idealizmą kaip iš visų pozicijų vienintelę galimą priimti.
Tad trumpas atsakymas į titulinį disertacijos klausimą būtų toks: taip, laiko atotrūkio argumentas didele dalimi sugriauna tiesioginį realizmą, jei pastarasis suvokiamas, kaip paprastai tai daroma, neidealistiškai, tačiau jis ne griauna, o, priešingai, palaiko tiesioginį realizmą, jei tas suvokiamas idealistiškai. Savo disertacijoje šį atsakymą išplėtodamas, aiškinsiu, kodėl juslėmis pagauti įmanoma tik dabarties, o ne praeities įvykius ir kodėl neįmanoma fotografijose, televizijoje, filmuose matyti pačius fotografuojamuosius ar vaizduojamuosius daiktus. Drauge kritiškai aptarsiu dvi kitas, reprezentacinę ir adverbialinę (prieveiksminę ), matymo teorijas.
