Realistinis formalizmas lengviausiųjų atomų branduolių teorijoje (Fizika 02 P)
Anotacija
Anksčiau išnagrinėtame dviejų nukleonų sąveikos modelyje [Kamuntavičius G. P. (2007)], kuris paremtas ne kokia nors kvarkų sąveika, bet specialia prielaida apie nukleonų periferijos, t. y. kvarkų išlaikymo duobių, evoliuciją jiems suartėjant, buvo surasta, kad mažuose atstumuose nukleonai praranda individualumą. Šis efektas eliminuoja žemiausias, būdingas Standartiniam elementariųjų dalelių modeliui, kvarkų būsenas, t. y. veikia panašiai kaip ir Pauli efektas. Abu efektai gerai tinka paaiškinti atstumiančiajai dviejų nukleonų sąveikos potencialo šerdžiai, bet nenusako traukimo srities atsiradimo ir savybių.
Šiame darbe toliau plėtojama idėja, kad sąveikaujant nukleonams kvarkų išlaikymo duobių evoliucija vaidina svarbų vaidmenį ir lemia nukleonų sąveikos ypatybes. Surasta, kad pradinės hipotezės modifikacija, paremta kvarkų išlaikymo duobės atsidarymu pasiekus tam tikrą energiją, leidžia iš esmės pataisyti rezultatus ir aprašyti kaip atstumiančiąją šerdį, taip ir traukos bei asimptotinę, kai sąveika visai išnyksta, sritis. Dar daugiau – sukurtas modelis nusako, kad du nukleonai kitų nukleonų apsuptyje tarsi kompaktifikuojasi dėl kvarkų lygmenų pasislinkimo žemyn, taigi nukleonams tampa energetiškai palanku būti branduolinėje medžiagoje; o tai ekvivalentu jų sąveikos sustiprėjimui palyginus su sąveika vakuume, būtinam modifikuoti potencialą taip, kad jis leistų aprašyti ir branduolių ryšio energijas.
