Fenomenologinė Algio Mickūno kultūros filosofija (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacija skirta kultūros fenomenologijos tyrimams. Algio Mickūno kultūros fenomenologijos samprata susiformavo vokiečių – prancūzų fenomenologinės tradicijos įtakoje. Skiriame du tradicijos lūžio taškus, kurie buvo lemtingi Mickūnui: 1) Husserlio perėjimas nuo fenomenologinio sąmonės struktūrų tyrimo prie gyvenamojo pasaulio fenomenologijos, bei 2) Merleau-Ponty juslinio suvokimo fenomenologijos atsiradimas. Taip pat didelę įtaką Mickūnui padarė Eugeno Finko kosmoso filosofija, Jeano Gebserio skaitymai (jis yra svarbiausio Gebserio kūrinio The Ever-Present Origin. 1985 vertimo bendraautorius) ir pasaulio mitų studijos (pirmiausia Vakarų ir Indijos). Įtakų įvairovę atspindi Mickūno filosofijoje vyraujanti temų daugybė, tarp kurių svarbiausios yra pirmapradė sąmonė, artikuliuotas kūnas, kosminis laikas ir kosminis šokis, policentrinė sąmonė, pilietinė sąmonė, dialogas, erosas, istorijos fenomenologija.
Siekdamas istorijos fenomenologijos griežtumo, Husserlis sutapatino kiekvienos bendros istorinės patirties galimybės sąlygas su universalia fenomenologinio proto esme. Taip atsirado teleologinė istorijos samprata, kurią galutinai išbaigė Husserlio išvada, kad apibrėžtas istorijos tikslas atitinka Vakarų kultūros esmę. Mickūnas perėmė iš fenomenologijos tėvo policentriškumo, kaip bendro faktų suvokimo galimybės sąlygų idėją, tačiau teleologinį vertikalumą palaikiusią Vakarų kultūros esmę sureliatyvino ir perkėlė į tiesioginės kūniškos patirties plotmę. Kitaip tariant, nors ir Husserlis, ir Mickūnas apeliuoja į patirtį, Mickūnas fenomenologinę filosofiją (1) dar labiau suartino su patirtimi bei (2) išlaisvino Vakarų kultūros esmės patirtį, palikdamas jai galimybės statusą.
Disertacijoje tyrinėjamos įvairios pirmapradės-policentrinės sąmonės gyvenimo plotmės. Visos jos patenka po kultūros fenomenologijos rubrika.
