Jėzuitų istoriografinis kanonas A. Vijūko-Kojalavičiaus darbuose istorijos revoliucijos laikotarpiu (1580-1661) (Istorija 05 H)
Anotacija
Daugelis mokslininkų studijavo istorijos vaidmenį bei reikšmę Europoje Baroko ir Renesanso epochose, siekdami suprasti reformacijos ir kontrreformacijos bei naujosios mokslo galios įtaką istoriniam mąstymui. Naujųjų religinių, politinių ir mokslo reformų iškelti iššūkiai istorijos filosofiją iš esmės pavertė ideologinės kovos lauku. Siekiant geriau suprasti konflikto dinamiką istorinėje mąstysenoje 1580-1661 m. laikotarpiu, pagrindiniu šio tyrimo tikslu išsikeltas siekis apibrėžti jėzuitų istoriografinį kanoną. Be to, siekiama parodyti, kad šis kanonas radikaliai skyrėsi nuo ekleziastinio ir buvo nuosekliai įdiegtas visoje Europoje nuo Ispanijos iki Lietuvos.
Tyrimo objektas – reprezentatyvus ir simbolinis jėzuitų istorijos kūrimo pavyzdys – lietuvių jėzuito Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniai veikalai. Disertacijoje parodoma, kad jėzuitai 1580-1661 m. laikotarpiu, duodami atsaką naujo mokslinio metodo plitimui ir naujų moralinių bei politinių vertybių sklaidai, sukūrė savą istoriografinį kanoną. Jo pagrindu tapo Pedro Hurtado de Mendozaos metodologinės teorijos ir unionistinės Antonio Possevino idėjos. Remiantis pavyzdžiais, apimančiais šalis nuo Ispanijos (J. de Mariana) iki Lietuvos (A. Vijūkas-Kojalavičius) įrodyta, kad kanonas buvo nuosekliai diegiamas nepaisant geografinių ribų, kurios dažnai ribojo Europos intelektualinius debatus. A. Vijūko-Kojalavičiaus istorinę produkciją galima būtų apibūdinti kaip reprezentatyvų šio istorinio kanono diegimo pavyzdį. Tai pagrindinė neatitikimų tarp A. Vijūko-Kojalavičiaus pagrindinių šaltinių ir jo paties istorinių darbų priežastis; jis turėjo paisyti savo ordino taisyklių ir filosofijos.
