Šiame straipsnyje aptarta darbo tikslai, uždaviniai ir galimybės moterų motinų švietimo tėvų iniciatyvinėse grupėse. Darbo objektas - ilgalaikis tėvų iniciatyvinių grupių stebėjimas, tyrimas ir organizavimas senojoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje bei Naujojoje Zelandijoje. Straipsnyje nagrinėjami tėvų iniciatyvinių grupių raidos procesai, šeimos ir kai miškos struktūros visuomeninė Įtaka šioms grupėms, individualios moky mosi bei savišvietos galimybės, kurias moterims motinoms suteikia tėvų iniciatyvinės grupės.

Pradėjęs mokytis vokiečių kalbos tarimo lietuvis arba Lietuvos lenkas jau turi visiškai susiformavęs gimtosios kalbos artikuliacijos (fonetinę) bazę. Tai nėra sąmoningai perimta sistema, o empirinė struktūra, paremta kalbine aplinka, fonetine klausa bei būtinybe komunikuoti su Įeitais asmenimis. Be to, studentas jau mokykloje būna susiformavęs tam tikrus vokiečių kalbos tarimo ¡gūdžius. Taigi, mokant tarimo, nereikia užmiršti gimtosios kalbos (šiuo atveju lietuvių arba lenkų) Įtakos, jos, kaip pirmojo stereotipo, interferencijos visiems kalbos lygiams (tarp jų ir fonologiniams bei fonetiniams). Siame straipsnyje pateikiami trijų kalbų - lietuvių, lenkų ir vokiečių - artikuliacijos bazių pagrindiniai bruožai ir jų skirtumai. Didaktiniu požiūriu pastarieji yra ypač svarbūs, nes atsiranda nauji garsų tipai, kurių gimtojoje kalboje nėra. Išnagrinėti tik šių kalbų balsiai ir dvibalsiai. Analogiškas straipsnis apie priebalsių sistemų skirtumus bus įteiktas spaudai vėliau.

Palyginus ir priešpastačius lietuvių, lenkų bei vokiečių kalbų balsinių bei dvibalsinių fonemų sistemas buvo nustatyti fonologiniai, alofoniniai skirtumai bei sunkumai lietuviams ir lenkams mokantis vokiečių kalbos balsių ir dvibalsių tarimo. Pasiūlyti būdai, kaip įveikti tų tarimo sunkumus.

Straipsnyje nagrinėjamos aktualios užsienio kalbos mokymo problemos remiantis naujais žymių vokiečių metodistų tyrinėjimais. Akcentuojama mokymo darbo grupėse reikšmė. Pateikiami užsienio kalbos mokymo jose pranašumai. Konstatuojama, kad darbas grupėse yra viena iš svarbiausių šio laiko komunikacinės užsienio kalbos mokymo formų, kurios teikia besimokančiajam galimybę tobulėti, ugdyti jo savarankiškumą, toleranciją, kūrybiškumą. Pabrėžiamas naujas pedagogo vaidmuo plėtojant besimokančiojo sugebėjimą reikšti mintis, jas pagrįsti, komunikuoti tiek buitine, tiek visuomenine, tiek specialiąja tematika.

Šiame straipsnyje nagrinėjama aktuali fonetikos klaidų atsiradimo ir jų ¡veikimo, taisymo galimybių tema. Tenka pripažinti, kad mokant užsienio kalbų iki šiol susiduriama su bene didžiausiomis problemomis. Būtent fonetiškai taisyklingi kalbėjimo ir adekvatūs receptyviniai Įgūdžiai turi ¡takos visų kitų komunikacinių ¡gūdžių vystymuisi. Straipsnyje nagrinėjamos kai kurios iki šiol gajos spekuliatyvinės nuomonės, kurios neleidžia paaiškinti fonetinių klaidų „fenomeno“ ir efektyviau kovoti su juo.

Fonetinių klaidų specifika nagrinėjama psicholingvistiniu ir didaktiniu aspektais, ypač akcentuojant neigiamą interferencijos poveikj, kuris segmentiniame, o ypač suprasegmentiniame lygmenyse pasižymi aukščiausiu pastovumo, tvirtumo laipsniu, dėl to sunkiausiai ¡veikiamas. Todėl tenka ieškoti būdų, kaip padėti besimokančiajam, kad šis galėtų „įsisąmoninti“ fonetinę klaidą ir sąmoningai siekti ją taisyti. Paprasta imitacija nėra efektyvi. Psicholingvistiniu požiūriu racionaliausia ir efektyviausia tai daryti visiškai sensibilizuojant fonetines klaidas naudojant kitus analizatorius (vizualinį, taktilinį, motorinį). Kokybiškai naujas galimybes taisant fonetines klaidas atveria kompiuterio, vizualaizerio panaudojimas, užtikrinantis pilnesnį ir objektyvesnį grįžtamąjį ryšį, leidžiantis individualizuoti mokymo procesą ir skatinantis besimokančiųjų motyvaciją.

Pokyčiai visuomenėje įtakoja švietimo procesą ir ugdymo tikslus. Didelę pedagoginę vertę įgauna vaikų socialiniai įgūdžiai ir gebėjimai. Mokykla tampa pagrindine vaiko socializacijos institucija, mokykloje vaikas įgyja akademinius įgūdžius ir ugdo savo socialinę elgseną. Todėl svarbu suprasti, kokią reikšmę pedagoginiame procese turi naujai akcentuojami pagrindiniai vaikų įgūdžiai, t. y. socialiniai įgūdžiai ir gebėjimai. Vaikų socializacija ir akademinis išsilavinimas gali būti skatinamas mokykloje, mokytojams tikslingiau bendraujant su tėvais ir sukuriant įvairias programas socialiniams įgūdžiams lavinti. Tokių programų įvedimas pagerintų vaikų mokymosi pažangumą ir jų bendravimą su kitais žmonėmis. Tai padėtų mokytojams sėkmingiau įgyvendinti mokymo tikslus. Daugelis vaikų ir jaunuolių problemų kyla socialiniame kontekste, todėl vaikų socialinių įgūdžių lavinimas pamokų arba užklasinės veiklos metu tampa labai svarbiu sprendžiant socialines vaikų problemas.

Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas apie jaunimo kritinio mąstymo socio-kultūriniame kontekste ugdymo ypatumus. Straipsnio tikslas - remiantis teorine literatūra ir kokybiniais tyrimo metodais (naratyvinis interviu, grupiniai pokalbiai ir kt.) išsiaiškinti galimybes ir problemas ugdant jaunimo kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas čia traktuojamas kaip viena iš asmenybės savybių, kuri įtakoja individo saviraišką globalių socialinių pokyčių ir švietimo reformos sąlygomis. Kritinio mąstymo kaip pedagoginio reiškinio aktualumą galima paaiškinti socialiniu-kultūriniu požiūriu - dinaminiais socialiniais santykiais pagrįstas kritinio mąstymo fenomeno populiarumas amžių sandūroje turi gilias istorines šaknis Vakarų kultūroje, nepaisant to, jog kritinis mąstymas kaip pedagoginis reiškinys tyrinėjamas palygint trumpą laiką (nuo 70-ųjų metų). Būtent kritinis mąstymas padėtų bendrauti besikeičiančioje visuomenėje ir pasirinkti jaunimui saviraiškos priemones socialiniame kultūriniame procese. Taigi kritinis mąstymas yra viena iš svarbiausių dabartinių socialinių pedagoginių priemonių asmenybės integracijai daugiakultūrinėje visuomenėje.

Technologinėmis inovacijomis pagrįsta visuomenės kaita kelia naujus uždavinius švietimo ateičiai. Kaip švietimo politika ir moksliniai tyrinėjimai švietimo srityje galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį šiame procese? Teigiamų ir neigiamų utopijų netrūksta. Hiperteksto ir interneto visuomenėje turėtų būti skatinamas naujas švietimo supratimas, kritiškai naudojant kompiuterį kaip įrankį, bet tuo pačiu ir plečiant jo panaudojimo galimybes. Šiame straipsnyje autorius pristato projektus, skirtus fizikos mokymuisi: empirinį tyrimą apie fizikos ir germanistikos studentų mokymąsi su “Spiegei” (“Veidrodis”) programa bei fizikos seminarą-paskaitą su CD-Rom'u phenOpt.

Straipsnyje nagrinėjama skaitymo mokymo esmė ir jo svarbiausios sudedamosios dalys. Skaitymas darbe yra lyginamas su kitomis kalbinės veiklos rūšimis, atskleidžiami jo privalumai ieškant naudingos informacijos. Skaitymo analizės metu pabrėžiama vidinė kalbos svarba, taip pat reproduktyviųjų pastangų reikšmė brandžiam skaitymui. Straipsnyje taip pat nagrinėjamos skaitymo mokėjimų ir įgūdžių prielaidos bei būdai, kaip to pasiekti.

Pradėję mokytis vokiečių kalbos priebalsių tarimo, lietuviai arba Lietuvos lenkai turi visiškai suformuotą savo gimtosios kalbos artikuliacijos (fonetinę) bazę. Tai nėra sąmoningai perimta sistema, o empirinė struktūra, paremta kalbine aplinka, fonetine klausa bei būtinybe komunikuoti su kitais žmonėmis. Studentai dar mokykloje įgyja tam tikrų vokiečių kalbos tarimo įgūdžius. Taigi studentus mokant tarimo nereikia užmiršti gimtosios kalbos (šiuo atveju lietuvių arba lenkų) įtakos visiems kalbos lygiams (tarp jų ir fonologiniam bei fonetiniam). Kadangi anksčiau rašytame straipsnyje apie balsius ir dvibalsius buvo pateikti trijų kalbų (lietuvių, lenkų ir vokiečių) artikuliacijos bazių pagrindiniai bruožai ir jų skirtumai, tai šiame straipsnyje apie tai nekalbama [12]. Tiktai norime pabrėžti, kad mokant lietuvius ir lenkus vokiškų priebalsių tarimo, artikuliacijos bazių skirtumai didaktiniu požiūriu ypač svarbūs, nes atsiranda nauji garsų tipai, kurių gimtojoje kalboje nėra. Palyginus ir supriešinus lietuvių, lenkų bei vokiečių kalbų priebalsių fonemų sistemas, buvo nustatyti fonologiniai, alofoniniai skirtumai bei sunkumai lietuviams ir lenkams mokantis vokiečių kalbos priebalsių tarimo. Pasiūlyti iškilusių tarimo sunkumų nugalėjimo būdai.