Įsitikinęs, kad pedagogika apima ne tik žmogaus „mokslinimų", bet visų psichofizinių funkcijų ugdymų ir žmogaus dorovinimų, jo kultūrinimų ir visašališko darbingumo didinimų" J. Vabalas-Gudaitis teigė, kad bent trumpas supažindinimas su pedagogikos mokslu būtų „privalomas kiekvienam subrendusiam žmogui, nes kiekvienas susiduriame su vaikais ir jaunimu, nes kiekvienas turime, kur tik galime, prisidėti prie mūsų tautos dorovinimo bei kultūrinimo" . Baigiamojoje klasėje jis siūlė įvesti privalomų 2 valandų per savaitę propedeutinės pedagogikos kursų, kurį dėstytų „ne paprastas kurio nors dalyko mokytojas, o pedagogas specialistas", žinantis „kūno ir sielos kultūros pagrindus, eugenikos elementus, šeimyninio auklėjimo pradmenis"

Mokinių bendruomenės organizavimas ir formavimas yra svarbi pedagoginė problema. Jos nesprendžiant negalima siekti galutinio ugdymo tikslo — formuoti tautai ir žmonijai vertingą asmenybę, kuri rastų savo vietą, harmoningai įsijungtų į kitų bendruomenių, visos visuomenės gyvenimą. Todėl pagrindinė mokinių bendruomenės paskirtis — asmenybės socialinis formavimasis, jos visapusiškas tobulėjimas. Socialinė grupė, bendruomenė yra esminė asmenybės ugdymo sąlyga: kuo glaudžiau kiekvienas mokinys bendrauja su kitais bendruomenės nariais, tuo stipresni jo ryšiai su kolektyvu ir visuomene, kuo daugiau, įgyvendindamas individualius siekius, atsižvelgia į kitų kolektyvo narių interesus,. tuo jis vertingesnis kaip asmenybė

Atkūrus valstybingumą, iškilo būtinybė iš esmės pertvarkyti Lietuvoje politinį, socialinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą vadovaujantis nuostata, kad naująjį Respublikos istorinės raidos etapą reikia grįsti savosiomis valstybingumo ir kultūros tradicijomis, laiduojančiomis mūsų tautinį, kultūrinį tapatumą ir tęstinumą. Tai sunkus ir atsakingas kelias, nes reikia atsikratyti 50 metų diegtos sovietinės kultūros įtakos, atsiverti humanistines vertybes puoselėjančioms tautoms perimant iš jų tai, kas sukurta geriausia, o svarbiausia - išlikti savimi. Tokia linkme kreiptinas visas tautos ir valstybės veikimas, kūrybinis darbas, kurio vienas svarbiausių barų yra radikali, visa apimanti švietimo pertvarka

Lietuvoje kuriantis atvirai ir demokratineivisuomenei, iš esmės keičiasi mąstymas, vertybės, tikrovės suvokimas, žmogaus savivoka ir daugelis kitų susiformavusių nuostatų. Minėti ir kiti dalykai, prasidedantys šeimoje, toliau įtvirtinami, koreguojami ar net keičiami ugdymo procese, kurį organizuoja ir kuriai vadovauja mokykla, mokytojas. Mokykla ir mokytojas šiandien taip pat turi keistis, nes ugdymo procesas grindžiamas humanistinės pedagogikos principais, metodais ir veiklos formomis. Humanistinė pedagogika teigia, kad mokykla turėtų būti ta vieta, kur vaikas išmoktų suvokti save, išsiaiškintų savo norus ir pomėgius, atrastų savo individualų santykį su kitais, su aplinka ir, žinoma, su pačiu savimi, suprastų darbo, mokslo, veiklos vertę ir prasmę, išmoktų rinktis ir atsakyti už pasirinkimą. Tai sudėtinga, atsakinga ir prasminga kaita

Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos ir šiandien vykdomosjos reformos tikslas - doro, išmintingo ir atsakingo žmogaus ugdymas. Šio tikslo įgyvendinimui reikalinga pedagoginė sistema, kurioje pagrindinius ugdomojo proceso komponentus - ugdytoją, ugdytinį ir ugdomąjį veiklos turinį - sietų konstruktyvi sąveika, t. y. tarpusavio palaikymas, pasitikėjimas, tobulėjimas. Pedagoginės sąveikos atsiradimo, jos tvirtumo pagrindą sudaro santykiai, susiklostę tarp sąveikaujančių. Humanistinės ugdymo krypties įsitvirtinimas ugdymo procese taip pat negalimas be pedagoginės sąveikos, be humaniškų tarpusavio santykių

Straipsnyje siekta apibendrinti bendrojo lavinimo ir jaunimo mokyklų moksleivių nerimastingumo pagrindines priežastis, išanalizuoti jų vertybių panašumus ir skirtumus. Tyrime dalyvavo 149 bendrojo lavinimo ir 137 jaunimo mokyklų 15-16 metų paaugliai. Tiriamiesiems buvo pateikta G. Chomentausko ir R. Augio modifikuota mokyklinio nerimastingumo skalė, M. Barkauskaitės adaptuotas vertybių testas-pratimas, buvo vykdytas pokalbis su tirtų institucijų pedagogais. Nustatyta, kad respondentų vertybės yra panašios, jos atspindi amžiaus ir laikotarpio ypatumus. Gilesnė vertybių analizė rodo, kad bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių vertybės daugiau nukreiptos į savo dvasinį, fizinį, moralinį saugumą. Pagal visus subindikatorius lavinimo mokyklų moksleivių bendrasis nerimastingumas didesnis. Taigi duomenys paneigia paplitusią nuomonę, kad jaunimo mokyklų mokiniai pikti, agresyvūs, jų elgesys nenuspėjamas. Kokybinė analizė rodo tokius (piktus, nerimastingus) juos buvus paliekant bendrojo lavinimo mokyklą. Jaunimo mokyklos ugdymo proceso ypatumai (individualių gebėjimų, sėkmės, pasitikėjimo ir t.t. sistemingas įvardijimas), partneriški santykiai bendruomenėje sumažina nerimastingumo lygį. Respondentų vertybių ir nerimastingumo kiekybinė ir kokybinė analizė išryškina tirtų institucijų ugdymo proceso tobulinimo ir kaitos kryptis, kurias praktiškai įgyvendinus galima būtų tikėtis sumažinti mokyklos nelankančių vaikų skaičių, sustiprinti mokymosi visą gyvenimą motyvaciją.

Lietuvos švietimą reglamentuojantys dokumentai ir Europos komisijos Baltoji knyga teigia, kad rytojaus visuomenė bus investuojanti į žinias visuomenė, todėl šių dienų žmogus turi gebėti ne tik mokytis, bet ir pats aktyviai ieškoti žinių, informacijos mokslo, rinkos ekonomikos, visuomenės ir kt. besikeičiančioje aplinkoje, numatydamas savo vietą, vaidmenį joje. Ateities planų įgyvendinimas neįmanomas be sistemingo, savarankiško kūrybiško mokymosi, tampančio aktyviu procesu, prigimtiniu poreikiu. Nuolatinio mokymosi nuostatoms, poreikiams įsitvirtinant moksleivių, besimokančio jaunimo ar suaugusiųjų, taip pat mokytojų bendruomenėse, svarbiausią vaidmenį atlieka tie mokytojai, kurie jau susiformavę nuolatinio mokymosi nuostatas. Šios mokytojų savybės yra ne tik kvalifikacijos, kokybės, autoriteto kūrimo, bet ir išsaugojimo pagrindinė sąlyga. Sugestionuodami tai aplinkiniams, jie tampa prasmingo mokymosi skleidėjais.

Mažos tautos išlikimo ir stiprumo garantas yra žmogus kaip, motyvuotas pilietis, pasirengęs nuolat mokytis, aktyviai dalyvauti socialiniame, kultūriniame, ekonominiame, politiniame tautos ir visuomenės gyvenime. Šiandien įvairiais aspektais vartojamomis sąvokomis informacinė visuomenė, nuolat besimokanti visuomenė nusakomi didžiuliai reikalavimai kiekvieno žmogaus gebėjimams, žinioms ir kompetencijai. Jei žmogus neugdo savo gebėjimų, neplečia žinių, netobulina kompetencijos, jis negali aktyviai įsitraukti į tautos ir visuomenės gyvenimą, kurti savęs. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje didžiulį nerimą kelia vis dažniau vartojamos sąvokos iškritę iš švietimo sistemos, atskirties, paribio ir kt., statistiniai duomenys, rodantys augantį skaičių žmonių, skurstančių, užsiimančių nusikalstama veikla, benamių ir 1.1.

Darbe aptariamos popamokinės veiklos galimybės stiprinant dorinį ugdymą. Psichologinės, pedagoginės literatūros analizė, atliktas mokslinis tyrimas ir vykdomi praktiniai popamokinės veiklos stebėjimai leidžia prognozuoti, kad ši veikla turi sudaryti palankias sąlygas moksleivių dorinei saviraiškai atsiskleisti, pozityviai dorinei, kultūrinei ir socialinei patirčiai kaupti, tobulinant etinį ir estetinį santykį su aplinka, žmonėmis, gamta, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, tampant sąmoningu tautos kultūros, jos papročių ir tradicijų perėmėju ir kūrybingu tęsėju.

Straipsnyje išanalizuoti veiksniai, įtakojantys pagyvenusių žmonių nuomonę apie mokymąsi vyresniame amžiuje. Aptartas ryšys tarp savo sveikatos vertinimo ir vyresnio asmens poreikių mokytis vėlyvaisiais gyvenimo metais. Aprašytas vyresnio ir senyvo amžiaus žmonių požiūris į mokymosi turinį. Išnagrinėti vyresnio ir senyvo amžiaus žmonių praktiniai mokymosi poreikiai Trečiojo Amžiaus Universiteto (toliau - TAU) pavyzdžiu