Pranckevičienė, Aistė

Mirtingumas ir traumatizmas dėl transporto įvykių yra viena iš aktualiausių Lietuvos sveikatos problemų. Siekiant prisidėti prie šios problemos sprendimo, nagrinėjama kalbėjimo mobiliuoju telefonu vairuojant įtaka saugiam vairavimui. Tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti vidutinio amžiaus vairuotojų, besilaikančių draudimo kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant ir nepaisančių tokio draudimo, kalbėjimosi mobiliuoju telefonu vairuojant keliamos rizikos vairavimo saugumui suvokimą, polinkį rizikuoti vairuojant, neigiamas vairavimo pasėkmes . Tyrime dalyvavo 122 tiriamieji iš Kauno miesto ir Kauno rajono Raudondvario, Ramučių, Garliavos kaimų. Tiriamųjų imtį sudaro 58 moterys (47,7%) ir 64 vyrai (52,5 %), vairuojantys automobilį ir kurių amžius patenka į 30-59 metų intervalą ( vidurkis 40 m., standartinis nuokrypis - 6,68). Tiriamieji atsakinėjo į anketos klausimus ir vertino teiginius susijusius su rizikingu vairavimu ir kalbėjimu mobiliuoju telefonu vairuojant. Tiriamieji buvo suskirstyti į draudimo kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant besilaikančius ir nepaisančius vairuotojus. Jų atsakymai ir vertinimai turėjo patvirtinti arba paneigti iškeltas hipotezes, susijusias su . kalbėjimo mobiliuoju telefonu vairuojant rizika vairavimo saugumui, polinkiu rizikuoti vairuojant, neigiamomis vairavimo pasėkmėmis, patvirtinti arba paneigti, jog kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant yra reikšmingai susijęs su rizikingu vairavimu nepriklausomai nuo lyties, vairavimo stažo, vairavimo dažnumo. Tyrimo rezultatai parodė, kad vidutinio amžiaus vairuotojai vyrai, kurie laikosi draudimo kalbėtis mobiliuoju telefonu vairuojant, riziką vairavimo saugumui kalbantis mobiliuoju telefonu vertina kaip didesnę nei vairuotojai vyrai, kurie tokio draudimo nepaiso. Vidutinio amžiaus vairuotojų moterų imtyje šio skirtumo nenustatyta. Vidutinio amžiaus vairuotojai, kurie laikosi draudimo kalbėtis mobiliuoju telefonu vairuojant, padaro mažiau tyčinių kelių eismo taisyklių pažeidimų nei vairuotojai, kurie tokio draudimo 5 nepaiso, tačiau klaidų ir apsirikimų vairuojant, padaro panašiai. Šios tendencijos pasireiškia tiek vyrų, tiek moterų imtyse. Į eismo įvykį dėl kalbėjimo mobiliuoju telefonu patekusieji arba beveik patekusieji vairuotojai pagal polinkį rizikuoti vairuojant nesiskiria nuo draudimo kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant nepaisančių vairuotojų. Vidutinio amžiaus vairuotojai, kurie laikosi draudimo kalbėtis mobiliuoju telefonu vairuojant, už kelių eismo taisyklių pažeidimus vairuojant per pastaruosius 3 metus nubausti mažiau kartų nei vidutinio amžiaus vairuotojai, kurie tokio draudimo nesilaiko, tačiau eismo įvykių per pastaruosius 3 metus patyrė panašiai. Kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant yra reikšmingai susijęs su padaromų tyčinių kelių eismo taisyklių skaičiumi nepriklausomai nuo lyties, vairavimo stažo ir vairavimo dažnumo. Vidutinio amžiaus vairuotojai, kurie kalba mobiliuoju telefonu vairuodami automobilį, daro daugiau tyčinių kelių eismo taisyklių pažeidimų, nei vidutinio amžiaus vairuotojai, kurie nekalba mobiliuoju telefonu vairuodami.

Tyrimo tikslas – įvertinti teisės vairuoti netekusių vairuotojų subjektyvaus savo vairavimo įgūdţių vertinimo sąsajas su objektyviais vairavimo rodikliais. Tyrime dalyvavo 160 asmenų, kuriems dėl Kelių eismo taisyklių paţeidimų atimta teisės vairuoti. 11 (6,9 %) tiriamųjų buvo moterys, 149 (93,1 %) – vyrai. Tiriamųjų amţius svyravo nuo 18 iki 77 metų. Mokslinėje literatūroje daţniausiai vyrai ir moterys yra analizuojami atskirai, nes skiriasi jų vairavimo įpročiai, polinkis į rizikingą vairavimą ir pan. Kadangi moterų skaičius šiame tyrime sudarė 6,9 % visų tiriamųjų, analizuoti tik vyrų subjektyviai vertinami vairavimo įgūdţiai ir objektyvūs vairavimo rodikliai. Tyrimas vyko papildomų mokymų vairuotojams, kuriems dėl paţeistų Kelių eismo taisyklių yra atimta teisė vairuoti, metu. Tiriamieji pildė vairuotojų įgūdţių klausimyną (DSI) subjektyvaus savo vairavimo įgūdţių vertinimui ir vairuotojų elgesio klausimyną (DBQ) polinkiui į rizikingą vairavimą nustatyti. Taip pat atliko tolygaus ir staigaus stabdymo testus bei reakcijos testus. Tyrimo rezultatai parodė, kad teisės vairuoti netekę vairuotojai, kurie subjektyviai geriau vertina savo vairavimo įgūdţius, tolygaus stabdymo metu stabiliau laiko vairą bei staigaus stabdymo metu greičiau pasiekia maksimalų greitėjimą. Taip pat nustatyta, kad teisės vairuoti netekę vairuotojai subjektyviai geriau vertinantys savo vairavimo įgūdţius padaro maţiau vairavimo klaidų. Teisės vairuoti netekę vairuotojai, kurie tolygaus stabdymo metu maţiau stabiliai laiko vairą bei kurių maksimalus lėtėjimas staigaus stabdymo metu yra maţesnis, padaro daugiau vairavimo klaidų. Tačiau nenustatyta, kad teisės vairuoti netekę vairuotojai, pasiţymintys geresniais objektyviais vairavimo rodikliais, vairuodami padaro daugiau pažeidimų. Regresinė analizė parodė, kad paţeidimus vairuojant prognozuoja nuvaţiuotų kilometrų skaičius per paskutinius metus, maksimalus šoninis į kairę pagreitis atliekant tolygaus stabdymo testą, saugumo įgūdţiai. Tuo tarpu vairavimo klaidas prognozuoja nuvaţiuotų kilometrų skaičius per paskutinius metus, maksimalus šoninis į kairę pagreitis atliekant tolygaus stabdymo testą, saugumo įgūdţiai, reakcijos testai atliekami abiem rankomis bei rankomis ir kojomis.

Tyrimo tikslas - įvertinti vaikų su klausos negalia brandumą mokyklai, su tuo susijusius socialinius-demografinius veiksnius ir sąsajas su mokymosi sėkme pirmoje klasėje. Tyrime dalyvavo 16 iš maždaug 24 parengiamosios ir pirmos klasės mokinių iš trijų kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrų Lietuvoje: 10 parengiamosios ir 6 pirmos klasės mokiniai. Jų amžiaus vidurkis - 7,5 metų. 11 vaikų buvo kurti, 5 - neprigirdintys; 11 vaikų tėvai taip pat turi klausos sutrikimus, 5 - tėvai girdintys; 11 vaikų gerai kalba gestų kalba, 5 - prastai; visi vaikai lankė ikimokyklines įstaigas. Tiriamieji dalyvavo dviejų sesijų individualiuose brandumo mokyklai vertinimuose, kurių metu buvo vertinamas intelektinis brandumas (intelektinis lygis pagal Raven spalvotųjų progresuojančių matricų testą, dėmesingumas, žodinė ir vaizdinė trumpalaikė atmintis, matematinis suvokimas), fizinis pasirengimas ir socialinis-emocinis brandumas pagal Galių ir sunkumų klausimyną. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikų su klausos negalia intelektiniam brandumui didėjant, jų rezultatai kitose vertinamose pasirengimo mokyklai srityse taip pat gerėja, ypač vaikų žodinė atmintis, dėmesingumas, fizinis ir socialinis-emocinis brandumas. Klausos negalią turinčių tėvų vaikai, turintys klausos sutrikimų, yra nežymiai geriau pasirengę mokyklai nei girdinčių tėvų vaikai, turintys klausos sutrikimų. Gerai gestų kalba kalbantys vaikai pasižymi aukštesniu intelektiniu, matematiniu ir fiziniu brandumu, dėmesingumu ir geresniais žmogaus piešinio kopijavimo užduoties rezultatais nei prastai gestų kalba kalbantys vaikai. Vyresni vaikai yra geriau pasirengę mokyklai tik pagal vaizdinės atminties vertinimą nei jaunesni, visose kitose vertinamose srityse jų rezultatai yra nevienareikšmiai. Kurti vaikai yra nežymiai geriau pasirengę visose vertinamose brandumo mokyklai srityse nei neprigirdintys vaikai. Vaikai, kurie lankė specialųjį darželį, yra vienodai gerai pasirengę mokyklai pagal intelektinį brandumą kaip ir vaikai, lankę bendrąjį darželį. Pirmokų su klausos negalia socialinis-emocinis brandumas nesusijęs su mokymosi sėkme, nors parengiamosios klasės mokinių intelektinis brandumas, trumpalaikė atmintis, dėmesingumas ir fizinis brandumas yra tiesiogiai susiję su vaikų socialine-emocine branda.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti, kaip kognityviniai, motoriniai rodikliai ir subjektyviai vertinama sveikata prognozuoja vyresnio amžiaus vairuotojų rizikingą vairavimą. Tyrime dalyvavo 99 tiriamieji, kurie turi vairuotojo pažymėjimą bei vis dar vairuoja automobilį. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: nuo 50 iki 59 (56,6%) metų bei 60 ir vyresni (43,4%). Tyrime dalyvavo 56 moterys ir 43 vyrai. Atliekant tyrimą, buvo naudojamas klausimynas, kurį sudarė Vairuotojų elgesio klausimyno lietuviškoji versija (DBQ), subjektyviai vertinamos sveikatos skalė, klausimai vertinantys nusižengimus vairuojant ir subjektyvų savo vairavimo saugumą bei demografiniai klausimai. Taip pat tyrime dalyvaujančių vairuotojų buvo prašoma atlikti vizualinės paieškos, kalbos sklandumo ir motorikos funkcijų įvertinimo užduotis. Tyrimo rezultatai parodė, vyresniems vairuotojams prireikia daugiau laiko atlikti vizualinės paieškos užduoties, tai pat jų vykdomųjų funkcijų rodikliai buvo ženkliai prastesni lyginant su vidutinio amžiaus vairuotojais. Vyresni vairuotojai ilgiau užtrunka bei padaro daugiau žingsnių atlikdami ėjimo aštuoniuke užduotį. Jų subjektyviai vertinama sveikata yra prastesnė lyginant su vidutinio amžiaus vairuotojais. Blogesnė subjektyviai vertinama sveikata prognozuoja vairavimo klaidas ir nereikšmingus apsirikimus vairuojant nepriklausomai nuo vairuotojų amžiaus. Ilgesnis vizualinės paieškos užduoties atlikimo laikas, daugiau padaromų klaidų šioje užduotyje, prasčiau vertinama subjektyvi sveikata bei jaunesnis amžius geriausiai numato tyčinius vairavimo pažeidimus.

Tyrimo tikslas - atskleisti ryšių su šeima reikšmę nuteistųjų iki gyvos galvos psichologinei adaptacijai įkalinimo įstaigoje. Tyrime dalyvavo šeši tiriamieji: visi tiriamieji – vyrai, atliekantys bausmę Pravieniškių pataisos namuose, bei nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Tiriamųjų amžius yra nuo 38 iki 54 metų, įkalinimo laikotarpis nuo 17 iki 31 metų. Tiriamųjų atranka - tikslinė. Tyrimas atlikas Interpretacinės fenomenologinės analizės metodu, remiantis Jonathan A. Smith ir Mike Osborn (2007) metodologiniais nurodymais. Tiriamųjų apklausai naudotas pusiau struktūruotas interviu, kurio metu buvo klausiama: Ar tau svarbus artimųjų palaikymas?; Papasakok, kaip tau sekasi palaikyti ryšį su artimaisiais, būnant įkalinimo įstaigoje.; Papasakok, ko tau bendraujant su artimaisiais trūksta labiausiai.; Kaip šeimos palaikymas/nepalaikymas prisideda prie kasdieninės tavo savijautos esant įkalinimo įstaigoje? ir pan. Tokiu būdu siekta atskleisti ryšių su šeima reikšmę nuteistųjų iki gyvos galvos psichologinei adaptacijai įkalinimo įstaigoje, bei su kokias sunkumais šie nuteistieji, susiduria siekdami palaikyti ryšius su šeima. Tyrimo rezultatai parodė, kad ryšio su šeima palaikymas, nuteistojo iki gyvos galvos, psichologinei adaptacijai įkalinimo įtaigoje, reikšmingas dėl: motyvacijos gyventi, socialinių įgūdžių palaikymo, geresnės psichologinės savijautos, gero elgesio motyvacijos, materialinės pagalbos taip pat padeda užsimiršti, mažina stresą, tačiau ir sukelia kaltės/bejėgiškumo pojūtį, įvairius nemalonius jausmus, įvairias baimes, bei jautimąsi našta. Siekiant palaikyti ryšius su šeima, nuteistieji iki gyvos galvos susiduria su tokiais sunkumais, kaip pasimatymų trūkumas, ribotas bendravimas, fizinio kontakto trūkumas, nepalankios sąlygos/taisyklės įkalinimo įstaigoje, atitolinantis santykius kalėjimo laikotarpis, bei artimojo nenoras bendrauti.

Tyrimo tikslas - nustatyti, kokia yra santykių su partneriu ir požiūrio į menopauzę reikšmė moters seksualiniam funkcionavimui menopauzės laikotarpiu. Tyrime dalyvavo 107 partnerį turinčios moterys nuo 45 iki 65 metų amžiaus. Tyrime naudojami R. Rosen ir kolegų (2000) moters seksualinės funkcijos rodiklis, D. P. H. Barelds ir kolegų (2003) olandiškas santykių klausimynas, B. L. Neugarten ir kolegų (1963) požiūrio į menopauzę skalė bei menopauzės simptomų įvertinimo skalė, sukurta Berlyno tyrimų institute „ZEG“ (2013). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog moterų požiūris į menopauzę nėra susijęs su seksualinių funkcionavimu, santykiais su partneriu ir menopauzės simptomais, t. y. turinčios tiek teigiamą, tiek neigiamą požiūrį į menopauzę moterys nesiskiria pagal seksualinės funkcijos, santykių su partneriu kokybės ir menopauzės simptomų pasireiškimo lygį. Taip pat nustatyta, kad santykių su partneriu kokybė yra susijusi su moterų seksualiniu funkcionavimu, t. y. moterys, turinčios geresnės kokybės santykius su partneriu, pasižymi geresniu seksualiniu funkcionavimu nei moterys, kurių santykių su partneriu kokybė blogesnė. Be to, pastebėta, kad menopauzės simptomai netiesiogiai susiję su seksualine funkcija per santykius su partneriu, t. y. moterys, kurioms labiau pasireiškia menopauzės simptomai, būdingi žemesnės kokybės santykiai su partneriu nei moterims, kurios menopauzės simptomai pasireiškia silpniau.

Tyrimo tikslas – įvertinti motyvacinių veiksnių sąsajas su policijos pareigūnų ketinimais teikti Pirmąją pagalbą ir šių ketinimų pokyčiais po Pirmosios pagalbos mokymų. Darbe analizuojami 111 policijos pareigūnų duomenys. Pareigūnų pasiskirstymas pagal lytį - 84 (75,7%) vyrai ir 27 (24,3%) moterys; amžius svyruoja nuo 21 iki 54 metų ir amžiaus vidurkis - 37,04 metų. Tyrimui panaudotas šio darbo autorės klausimynas, sudarytas remiantis Planuoto elgesio (Ajzen, 1991) bei Savideterminacijos (Ryan, Deci, 2012) teorijomis. Remiantis teoriniais konstruktais, buvo analizuojami pareigūnų ketinimus suteikti Pirmąją pagalbą veikiantys veiksniai: pareigūnų suvokiama socialinė norma, subjektyvi kompetencija, prasmingumo darbe jausmas, bendras saviveiksmingumas, specifinis mokymosi saviveiksmingumas, savideterminacija, vidinė ir išorinė motyvacija. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Krizių tyrimo centru, organizuojančiu Pirmosios pagalbos mokymus. Dalyviai pildė klausimyną prieš ir po mokymų. Nustatyta, kad prieš mokymus, pareigūnai, kuriems būdinga stipriau išreikšta savideterminacija bei saviveiksmingumas, nurodo didesnius ketinimus suteikti Pirmąją pagalbą; kai po mokymų, su didesniais pareigūnų ketinimais susijęs prasmės darbe jausmas. Tolimesni tyrimo rezultatai parodė, kad nei bendrieji motyvaciniai (savideterminacija, saviveiksmingumas, prasmės darbe jausmas), nei specifiniai motyvaciniai (vidinė ir išorinė motyvacija) veiksniai neleidžia numatyti pareigūnų socialinės normos, kompetencijos ir ketinimų teikti pagalbą pokyčių mokymų metu. Taip pat, nustatyta, kad su pareigūnų socialinės normos, kompetencijos bei ketinimų suteikti Pirmąją pagalbą pokyčiais po mokymų nesusijusi ir palankesnė pareigūnų motyvacija mokytis (t. y. didesnė vidinė motyvacija, didesnis pasitikėjimas savo gebėjimais išmokti ir palankesnis mokymų instruktorių darbo vertinimas). Tačiau, nustatyta, kad po mokymų sustiprėjo pareigūnų suvokiama socialinė norma ir padidėjo kompetencija bei ketinimai suteikti Pirmąją pagalbą; todėl vertinama reikšminga Pirmosios pagalbos mokymų intervencija, didinanti kompetenciją bei aktyvinanti išorinės elgesio reguliacijos integravimo procesus, taigi, motyvuojanti savideterminuotam elgesiui.

Tyrimo tikslas - nustatyti studentų savikontrolės, socialinio palaikymo ir probleminio naudojimosi internetu sąsajas. Tyrime naudoti 258 studentų (78 vyrai ir 180 moterų), besimokančių Kauno universitetuose, duomenys. Tiriamieji I-IV kurso studentai bakalaurantai, amžius nuo 18 iki 25 metų (amžiaus vidurkis 20,46 metų) . Tyrimas atliktas naudojant tris metodikas: Trumpasis savikontrolės klausimynas (The Short Self-regulation Questionnaire, SSRQ) parengtas Carey, Henson, Carey ir Maisto, 2004 metais pagal Brown, Miller ir Lawendowski savikontrolės klausimyną (Neal, Carey, 2005); Daugiamatė suvokiamo socialinio palaikymo skalė (Multidimentional Scale of Perceived Social Support), sukurta Zimet, Dahlem, Zimet ir Farley; bei priklausomybės nuo interneto skalė (Internet addiction Test), parengta K Young (1996). Tyrimo rezultatai parodė, kad: 1) socialinės paramos šaltiniai studentams vaikinams ir merginoms nevienodai susiję su probleminiu interneto naudojimu - didesnis šeimos palaikymas susijęs su mažesniu probleminiu interneto naudojimu merginų imtyje; didesnis draugų palaikymas susijęs su mažesniu probleminiu interneto naudojimu vaikinų imtyje; didesnis artimo žmogaus palaikymas nesusijęs su probleminiu interneto naudojimu nei merginų, nei vaikinų imtyse. 2) Studentai vaikinai ir merginos, kurių savikontrolė didesnė yra mažiau linkę į probleminį interneto naudojimą. 3) Tik savikontrolė yra reikšminga prognozuojant probleminį interneto naudojimą. Didesnė studentų savikontrolė paaiškina mažesnį probleminį interneto naudojimą. Socialinio palaikymo šaltinių ir lyties ryšiai su probleminiu interneto naudojimu egzistuoja, tačiau jie yra nepakankamai svarbūs. Taigi socialinio palaikymo ir lyties sąsajos su probleminiu interneto vartojimu yra netiesioginės.

Tyrimo tikslas – įvertinti psichikos ligomis sergančių asmenų subjektyviai vertinamo santykio su savo gydytoju psichiatru, jo nurodymų laikymosi bei pasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis sąsajas. Tyrime dalyvavo: 140 įvairiomis psichikos ligomis sergančių pacientų (66 vyrai ir 74 moterys), besigydantys VŠĮ. Pakaunės PSPC. Šio darbo naujumas bus surasti ir parodyti sociodemografinius, klinikinius veiksnius, kurie daro įtaką pozityvesniam požiūriui į vaistus ir atsakingesniam jų vartojimui. Taip pat surasti psichikos ligomis sergančių asmenų subjektyviai vertinamo santykio su gydytoju psichiatru ir gydytojo nurodymų laikymosi bei pasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis sąsajas.

Tyrimo tikslas – nustatyti studentų dvasingumo bei atskirų jį sudarančių komponentų ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės atskirose jos srityse sąsajas. Tyrime dalyvavo 236 Vytauto Didžiojo universiteto 1-4 kurso dieninių bakalauro studijų studentai (vyrai ir moterys). Dalyvavo 62 (26,3%) vaikinai ir 174 (73,7%) merginos. Tyrimas buvo atliktas paskaitų metu anketavimo būdu. Buvo naudojamos 2 metodikos: 2003 metais Fetzer instituto sukurtas „Daugiakomponentis dvasingumo vertinimas sveikatos tyrimuose“, bei J. E. Ware Jr. 1992 metais sudarytas SF-36 klausimynas. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai, pasižymintys didesniu dvasingumu, pasižymi geresne su sveikata susijusia gyvenimo kokybe kai kuriose jos srityse nei mažiau dvasingi studentai: dvasingesni studentai pasižymi geresniu bendruoju sveikatos vertinimu, mažesniu veiklos apribojimu dėl emocinių sunkumų bei geresne emocine būkle. Didesnis bendras studentų dvasingumas nėra susijęs su didesniu fiziniu aktyvumu, mažesniu veiklos apribojimu dėl fizinių sunkumų, mažesniu patiriamu skausmu, didesniu energingumu/gyvybingumu, geresne socialine funkcija ar geresne bendra su sveikata susijusia gyvenimo kokybe. Prognozuojant studentų su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sritis, atskiri dvasingumo komponentai yra skirtingai svarbūs: stipriausiai su geresne studentų gyvenimo kokybe yra susijęs atlaidumas, kuris prognozuoja mažesnį veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų, geresnį bendrąjį sveikatos vertinimą, didesnį energingumą/gyvybingumą, geresnę socialinę funkciją, mažesnį veiklos apribojimą dėl emocinių sunkumų, geresnę emocinę būklę, mažesnį patiriamą skausmą; dvasinė įveika prognozuoja mažesnį veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų bei mažesnį patiriamą skausmą; prasmės jausmas prognozuoja mažesnį patiriamą skausmą; lytis taip pat svarbi kai kurioms su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sritims: ji prognozuoja bendrąjį sveikatos vertinimą bei veiklos apribojimą dėl emocinių sunkumų (vaikinų geresnis bendrasis sveikatos vertinimas bei mažesnis veiklos apribojimas dėl emocinių sunkumų); nei vienas iš dvasingumo komponentų nėra reikšmingai susijęs su studentų fiziniu aktyvumu.