Organizmo prisitaikymo specifiškumas priklauso nuo atliekamo darbo trukmės, intensyvumo, raumenų kiekio, jų darbo režimo, ilgio ir kitų veiksnių. Kadangi greitumo pratimai atliekami konkrečiomis ir besikeičiančiomis judesių atlikimo sąlygomis, todėl sėkmingas judesio atlikimas vienomis sąlygomis dar negarantuoja sėkmės kitomis. Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, bėgimo greičio rezultatų kaitą. Iškelta hipotezė, kad didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, organizmo reakcija skiriasi ir bėgimo rezultato kaita priklauso nuo darbo specifiškumo. Buvo tirti didelio meistriškumo Lietuvos nacionalinės rinktinės lengvaatlečiai vyrai. Tiriamųjų sportinis stažas 7–8 m, amžius 21–24 m. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – greitumo (n = 9) (60 m ir 400 m bėgikai; ūgis 179,89 ± 7,34 cm, svoris 74,00 ± 5,44 kg), antra grupė – jėgos (n = 9) (ieties, disko metikai; ūgis 186,00 ± 5,87 cm, svoris 87,34 ± 9,54 kg) ir trečia grupė – ištvermės (n = 9) (vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikai; ūgis 182,34 ± 7,02 cm, svoris 69,00 ± 2,77 kg). Šios grupės buvo suformuotos pagal fizinio krūvio specifiškumą: per pratybas greitumo grupės sportininkams 80 % buvo lavinamas greitumas; jėgos grupės – 80 % lavinama jėga; ištvermės grupės – 80 % lavinama ištvermė. Lengvaatlečių greitumui įvertinti, priklausomai nuo tiriamųjų grupės, buvo parinkti tokie kontroliniai pratimai: 10 m bėgimas iš vietos, 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 10 m ir 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 20 m. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, rodikliai skyrėsi: geriausiai 10 miš starto bėgo prie jėgos krūvių adaptuoti sportininkai. Didėjant bėgimo greičiui, geriausius rezultatus pasiekė greitumo grupės atstovai. Prasčiausi rezultatai – ištvermės sporto šakos atstovų, tiek bėgant 10 m iš starto, tiek įsigreitėjus.

Tiesioginis galūnių pašildymas gali smarkiai paveikti raumenų jėgą ir galingumą atliekant izokinetinius pratimus. Nustatyta, kad padidėjusi raumens temperatūra pagerina dinaminio krūvio kokybę. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti neintensyvaus aerobinio fizinio krūvio poveikį sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrai ir bėgimo greičiui. Tyrime dalyvavo dvi grupės: sportuojantys ir aktyviai nesportuojantys asmenys. Sportuojančiųjų grupę sudarė 19–22 m. vyrai (n = 6; ūgis 182,7 ± 5,1 cm; kūno masė 72 ± 6,2 kg), aktyviai nesportuojančiųjų – sveiki 20–23 m. vyrai (n = 15; ūgis 181,7 ± 6,2 cm; kūno masė 71,7 ± 8,6 kg). Tiriama buvo du kartus skirtingomis dienomis, tarp tyrimų buvo savaitės pertrauka. Testai buvo atliekami 17–18°C temperatūroje. Prieš pradedant testavimą buvo matuojama kūno temperatūra – gyvsidabrinis termometras dedamas į pažastį 5 minutėms (Dollberg et al., 2003).Pirmasis tyrimas: tiriamieji bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį ir iš karto atliko neintensyvų aerobinį fizinį krūvį – bėgo 1 km, tada iš karto vėl bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį, vėl 1 km bėgimas ir trečiasis 10 m bėgimas iš vietos registruojant bėgimo greitį. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra, 20 min pasyvus tiriamųjų poilsis ir vėl matuojama kūno temperatūra. Tada tiriamieji atliko paskutinį 10 m bėgimą iš vietos registruojant bėgimo greitį. Antrasis tyrimas: tiriamieji maksimaliomis pastangomis bėgo 10 m iš vietos atstumą 3 kartus iš eilės, tarp bėgimų pasyviai ilsėjosi 5 min. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra. Pirmasis sportuojančių asmenų tyrimas parodė, kad taikant neintensyvų aerobinį fizinį krūvį kūno temperatūra padidėja 2,23 % (p < 0,05), taip pat 5,55 % (p < 0,05) padidėja ir 10 m bėgimų iš vietos greitis. Taikant 20 min pasyvų poilsį kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėja iki pradinės reikšmės. Analogiški rezultatai gauti ir testuojant aktyviai nesportuojančius asmenis: pirmuoju atveju jų kūno temperatūra pakito 1,37 % (p < 0,05), bėgimo greitis padidėjo 4,99 % (p < 0,05), o taikant pasyvų poilsį rezultatai sumažėjo. Antrojo tyrimo metu, kai buvo netaikomas neintensyvus aerobinis fizinis krūvis, abiejų grupių tiriamųjų tiek kūno temperatūra, tiek ir bėgimo greičiai statistiškai patikimai nepakito. Vadinasi: 1) aerobinis fizinis krūvis padidino sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrą ir bėgimo greitį; 2) taikant 20 min pasyvų poilsį po fizinio krūvio kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėjo iki pradinės reikšmės; 3) netaikant aerobinio fizinio krūvio abiejų grupių tiriamųjų bėgimo greitis nedidėjo ir kūno temperatūra išliko nepakitusi.

Darbo tikslas – išanalizuoti pasaulio elito septynkovininkių rezultatų kaitą. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti geriausių pasaulio septynkovininkių rezultatų kaitą amžiaus aspektu. 2. Išanalizuoti geriausių pasaulio septynkovininkių atskirų septynkovės rungčių rezultatų kaitą. Tyrimo rezultatų analizei duomenys apie pasaulio lengvosios atletikos čempionatų septynkovės rungties finalo dalyves buvo panaudoti iš oficialių dokumentų – „12th IIAF World Championships in Athletics Statistic Handbook, Berlin 2009“ ir internetinio puslapio – www.iaaf.com. Nustatyta: 1. Geriausio asmeninio septynkovės rezultato pasiekimo amžius yra 25,55 ± 3,02 m. Geriausių pasaulio septynkovininkių vidutinis ūgis yra 1,78 ± 0,06 m, svoris – 66,73 ± 5,82 kg. 2. Pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose geriausios (8‑tukas) septynkovininkės daugiausia taškų surenka sprinto rungtyse – 31,37 %, panašus indėlis į galutinį rezultatą ir šuolių rungčių – 31,22 %, metimams tenka 25,95 %. Dažniausiai septynkovės čempionės atskirų rungčių nugalėtojomis yra tapusios šuolio į aukštį ir šuolio į tolį sektoriuose – po 5 kartus. Nuo analizuojamojo laikotarpio pradžios labiausiai pagerėjo ieties metimo rungties rezultatas (p < 0,05).

400 m bėgimo rezultatą iš esmės lemia greitumo ištvermė, t. y. gebėjimas palaikyti maksimalų greitumą 45 s laikotarpiu. Tyrėjų teigimu, sėkmingam 400 m bėgimui reikia optimalių bėgimo žingsnio techninių charakteristikų nepaisant nuovargio ir racionalaus jėgų paskirstymo. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti anaerobinio laktatinio fizinio krūvio įtaką 400 m bėgikų bėgimo kinematinių charakteristikų kaitai. Tyrime dalyvavo 400 m bėgikai (n = 8; ūgis 183 ± 5,7 ± 5,1 cm; kūno masė 73,6 ± 3,8 kg). Tyrimas buvo atliekamas 2011-02-12 LKKA lengvosios atletikos manieže (rato ilgis 200 m) per Lietuvos universitetų lengvosios atletikos žiemos čempionatą. Tiriamieji (n = 8), atlikę jiems įprastą pramankštą, dalyvavo varžybose (400 m bėgimas, anaerobinis laktatinis fizinis krūvis). Bėgimo metu 150 ir 350 metre vaizdo kamera (TEMPLO Standart su 100 Hz BASLER A600f) buvo filmuojami bėgikų kinematinių charakteristikų rodikliai. Vėliau nufilmuotas vaizdas iš TEMPLO Standart programos perkeltas į SIMI MOTION judesio analizės programą, čia buvo skaičiuojamos ir analizuojamos žingsnio kinematinės charakteristikos – polėkio trukmė, atramos trukmė, žingsnio ilgis, dažnis, t. p. apskaičiuotas bėgimo greitis. Per varžybas naudojama visiškai automatizuota finišo sistema, kuri automatiškai įsijungia nuo startininko šūvio ir automatiškai fiksuoja finišo laiką. Ši finišo sistema sertifikuota IAAF. Pažymėtas 400 m bėgimo nuotolis manieže (bėgimo danga Regupol AG). Palyginus 400 m bėgikų bėgimo kinematinių charakteristikų reikšmes 150 ir 350 nuotolio metre nustatyta, kad anaerobinis laktatinis fizinis krūvis, t. y. 400 m bėgimas, darė reikšmingą įtaką (pailgino) atramos trukmei, žingsnio dažniui ir ilgiui bėgimo nuotolyje – atitinkamai 13,24 %, 6,40 % ir 10,19 % (p < 0,05). Polėkio trukmė sutrumpėjo, tačiau statistiškai reikšmingai nepakito (skirtumas 2,99 %). Padarytos tokios išvados: 1. Anaerobinis laktatinis fizinis krūvis iš visų bėgimo kinematinių charakteristikų daugiausia pablogina atsispyrimo trukmę, ji pailgėjo 13,66 ± 2,12 %. 2. Didžiausią įtaką bėgimo greičio sumažėjimui antroje 400 m bėgimo nuotolio dalyje turi žingsnio ilgio sutrumpėjimas.

Manoma, kad bėgant 400 m fizinės ypatybės pasiskirsto taip: greitumui tenka 10 %, staigiajai jėgai – 10 %, o daugiausia dominuoja greitumo jėga (galingumas) ir jai tenka 80 % (Sandler, 2005), jėgos ištvermė padeda palaikyti bėgimo greitį ir nulemia sportinį rezultatą (Harre, Leopold, 1987). Nustatyta, kad po 400 m bėgimo reikšmingai sumažėja jėgos rodikliai atliekant vertikalius šuolius nuo 39 cm pakylos (Nummela et al., 1992). Taip pat nustatyta tiesinė priklausomybė tarp šuolio aukščio sumažėjimo ir laktato kiekio kraujyje po anaerobinio laktatinio fizinio krūvio. Mūsų darbo tikslas – nustatyti anaerobinio laktatinio fizinio krūvio įtaką 400 m bėgikų galingumo ir jėgos rodiklių kaitai. Tyrime dalyvavo 400 m bėgikai (n = 8; ūgis 181 ± 4,6 cm; kūno masė 72,2 ± 4,4 kg). Tyrimas buvo atliekamas 2011-01-10 LKKA lengvosios atletikos manieže (rato ilgis 200 m) per atvirą Kauno miesto čempionatą. Tiriamieji po raumenų tempimo pratimų atliko vertikalius šuolius iš vietos ir greitai amortizuojančiai atsispirdami (po 3 šuolius kas 1 min poilsio). Po šuolių tiriamieji atliko standartinę pramankštą, po jos pakartotinai atliko tuos pačius šuolius irdalyvavo varžybose (400 m bėgimas, anaerobinis laktatinis fizinis krūvis). Po 400 m bėgimo pailsėję 3 min vėl atliko vertikalius šuolius iš vietos ir greitai amortizuojančiai atsispirdami. Per varžybas buvo naudojama visiškai automatizuota finišo sistema, kuri automatiškai įsijungia nuo startininko šūvio ir automatiškai fiksuoja finišo laiką. Ši finišo sistema sertifikuota IAAF. Pažymėtas 400 m bėgimo nuotolis manieže (bėgimo danga Regupol AG). Palyginus 400 m bėgikų pirmų ir paskutinių 200 m bėgimo vidurkinius rezultatus, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (2,09 s) (p < 0,05). Palyginus 400 m bėgikų jėgos rodiklių pokyčius (atliekant vertikalų šuolį iš vietos) prieš pramankštą, po pramankštos ir po anaerobinio laktatinio fizinio krūvio, matyti, kad šuolio aukštis, kuris apibūdina jėgos rodiklius, reikšmingai sumažėjo tiek lyginant rezultatus prieš pramankštą ir po 400 m bėgimo, tiek po pramankštos ir po 400 m bėgimo (p < 0,05). Po anaerobinio laktatinio fizinio krūvio (400 m bėgimo varžybos) daugiausia sumažėja galingumo rodikliai (šuolio aukštis atliekant vertikalų šuolį greitai amortizuojančiai atsispiriant – 33,66 ± 9,88 %), jėgos rodikliai (vertikalaus šuolio aukštis) sumažėjo 19,23 ± 8,23 % (p < 0,05).

Iki 1960 m. buvo manoma, kad trumpųjų nuotolių bėgikais tik „gimstama“. Ir tik po Arminno Hary pergalės 1960 m. ir Valerijaus Borzovo 1972 m. olimpinėse žaidynėse tapo aišku, kad sprinterinės savybės, kurias turi tik juodaodžiai sportininkai, gali būti taip pat išugdomos specialiai rengiantis (Doherty, 2007). Remdamiesi šiuolaikine varžybinės veiklos analize, bandysime atsakyti į klausimą, kokia dabar yra trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo kryptis. Tikslas – išanalizuoti skirtingo laikmečio trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo ypatumus. Buvo tiriami lengvaatlečiai – trumpųjų nuotolių bėgikai: n = 12 (2000–2009 m.; jų ūgis 1,84 ± 0,12 m; svoris 81,25 ± 3,73 kg) ir n = 16 (1990–1999 m.; jų ūgis 1,80 ± 0,10 m; svoris 83,73 ± 4,04 kg). Duomenys apie geriausių pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikų 100 m bėgimo rezultatus buvo paimti iš Bulgarijoje leidžiamo žurnalo „Аtletika“ (Чешанков, 2009). Nustatyta, kad 1990–1999 m. sprinteriai turi greičio pranašumą bėgdami pirmus 10 metrų. 2000–2009 m. sprinteriai pranašesni 100 m nuotolio tolimesnėse 10 m atkarpose, o 60, 70, 80 m bėgimo greičio skirtumai statistiškai reikšmingi. Šių dienų pasaulio elito sprinteriai 100 m nuotolyje pasiekia didelius maksimalaus greičio rodiklius. 40–60 m nuotolio maksimalus bėgimo greitis vidutiniškai yra 11,69 m/s. Individualūs sportininkų rezultatai didesni kaip 12 m/s: Usaino Bolto – 12,34 m/s, Taisono Gay – 12,20 m/s. U. Boltas geriausiems pasaulio sprinteriams nusileidžia bėgdamas pirmuosius 10 m, o nuo 20 m iki 100 m U. Bolto greičio prieaugis yra didesnis. 20 m U. Boltas savo varžovus lenkia 0,03 s, o 100 m šis skirtumas išauga iki 0,28 s.

Research aim is an overview of current issues of Lithuanian sports science development at Lithuanian Sports University. Lithuanian Sports University is an open European university, constantly developing and providing study and continuous education programmes for all cycles of studies on the basis of the latest research and technologies. Since 2012, five key research areas have been distinguished: Couching science, sports physiology and genetics; Skeletal muscles, motor control and rehabilitation; Health, physical and social education in the society undergoing changes; Leisure management, economics and sociology; physiological and social aspects of empowerment of disabled. Researchers and the faculty actively participate in national and international scientific conferences. Numerous scientific seminars, symposia and conferences are organized at the University. There are three laboratories operating at Lithuanian Sports University: Laboratory of Research and Studies in Adapted Physical Activity, Laboratory of Kinesiology and Centre for Fundamental and Clinical Human Movement Research. Doctoral studies in the areas of Education and Biology are undertaken at Lithuanian Sports University. Biology PhD studies are carried out jointly with the University of Tartu University (Estonia), and Education - jointly with the Lithuanian University of Educational, Sciences, Kaunas University of Technology and Šiauliai University. Young scientists get involved in a variety of scientific activities, which enable them not only to deepen theoretical and methodological knowledge of the specific areas of sciences, but also to carry out research of international significance, participate in international projects and internships abroad. Researchers at the University make known this institution of higher education for high achievements in sports science and research not only in Lithuania, but also abroad. Their articles are published in prestigious scientific journals which are read and valued by the world elite of sports science. Every year University scientists write about 150 scientific publications, about 25 publications of which are in the refereed journals of the Institute for Scientific Information (ISI) databases. Over the last few years, LSU scientists have received support for important public projects from Lithuanian and international funds.

Several studies suggest that muscle strength and power is highly important factor in sprint performance. However, many previous researches focus on link between muscle strength and power in specific running distances without considering results in different running splits. Sprint running is described as consisting of acceleration, maximum speed, and deceleration phases. Every sprint phase needs different muscle contraction and strength. Thus, the purpose of this research was to investigate the correlation between leg extensor/flexor muscle strength and sprint running time in different splits. Eighteen national level sprint runners participated in the study (age: 22 ± 1,48 years, body mass: 67,96 ± 8,05 kg; body height: 178 ± 1,00 cm; 100 m results: 11,59 ± 0,95 s). The vertical jump height of countermovement jump and 10 m, 20 m, 30 m split time-results during 30 m sprint running were measured. The hip extensor and flexor muscle peak torques were measured at 60º/s and 300º/s with the isokinetic dynamometer (Biodex Medical System 3, New York). Pearson’s correlation coefficient was calculated to determine the link between selected indicators. Statistical analysis revealed that the highest significant correlation was found between countermovement jump and 20 m and 30 m sprint time-results (respectively, r =-0,62 and r=-0,67; p < 0.01). However, the lower significant correlation coefficient was found between maximum hip extensor torque at 60º/s and 10 m, 20 m, 30 m sprint time-results (respectively, r=-0,45; r=- 0,48; r=-0,49 p<0,05). The correlation significance existed between maximum hip extensor torque at 60º/s and countermovement jump (r=0,59; p< 0,01). Subject with a maximum hip extensor torque at 60º/s above 2,40 Nm/kg had statistically significantly lower sprint time-result at 10 m, 20 m, and 30 m in comparison with those subjects with maximum hip extensor torque at 60º/s below 2,39 Nm/kg. The results suggest that hip extensor is important factor to sprint runners’ countermovement jump and sprint performance.

Veiksmingas didelio meistriškumo sprinterių treniruotės valdymas įmanomas tik turint objektyvios informacijos įvairiais, bėgiko rezultatą tiesiogiai galinčiais lemti pasirengimo ir parengtumo aspektais. Šio tyrimo tikslas yra nustatyti didelio meistriškumo Lietuvos, Europos ir pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikių bėgimo greičio kaitos ypatumus. Teorinės analizės būdu ir remiantis praktine patirtimi analizuoti ir lyginti geriausių Lietuvos, Europos ir pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikių treniruotės metodikos savitumai ir skirtumai. Buvo tiriamos lengvaatletės – geriausios analizuojamu laiku trumpųjų nuotolių bėgikės – 10 Lietuvos, 10 Europos ir 10 pasaulio. Analizuoti rezultatai tik tų sprinterių, kurios per analizuojamąjį laikotarpį bėgo ir 100 m, ir 60 m nuotolius.

Palyginus Lietuvos, Europos ir pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikių 100 m, 60 m, 40 m įsigreitėjus bėgimo rezultatus ir bėgimo greičius nustatyta, kad Lietuvos trumpųjų nuotolių bėgikės Europos ir pasaulio geriausioms sprinterėms dažniausiai pralaimi nuotolyje, kur reikia maksimaliojo bėgimo greičio – 40 m įsigreitėjus (11,99 %). Geriausios Lietuvos sprinterės skirtumas mažesnis – 4,05 %. Išanalizavus mūsų tyrimo rezultatus matyti, kad tas atotrūkis tarp Europos ir pasaulio geriausių trumpųjų nuotolių bėgikių po truputį mažėja. Taip pat mūsų atlikta analizė parodė, kad bėgant 100 m atotrūkis mažėja dėl pagerėjusio Europos sprinterių maksimaliojo bėgimo greičio rodiklio.

Krepšinyje per rungtynes labai svarbu gebėti nuolat su pertraukomis atlikti didelio intensyvumo veiksmus ir mažo intensyvumo veiksmų ir / arba atsigavimo derinius. Didelio intensyvumo judesiai, tokie kaip šuolis į viršų (kovoti dėl atšokusio kamuolio, blokuoti varžovų metimus ir atlikti metimus), krypties keitimas, kamuolio varymas, pagreitėjimas, užtvaros, bei mažo intensyvumo veikla, tokia kaip vaikščiojimas, stabdymas, neintensyvus aerobinis darbas, reikalingi norint pasiekti gerų rezultatų krepšinio rungtynėse. Krepšinyje, kaip ir bet kuriame kitame sporte, tiek prieš rungtynes, tiek prieš treniruotes yra būtina paruošti organizmą būsimai veiklai. Tai atliekama pramankštos metu, kuri yra reikalinga, kad būtų pasiektas optimalus pasirodymas ir pasirengimas rungtynių ar treniruočių krūviams. Mūsų tyrimo tikslas – nustatyti skirtingų tipų pramankštos poveikį krepšininkų galingumo rodikliams ir jų kaitai rungtynių metu.

Tyrimo metu buvo atliekama dviejų tipų pramankšta: anaerobinio alaktatinio ir anaerobinio alaktatinio / laktatinio. Tyrime dalyvavo didelio meistriškumo krepšininkai (n = 20). Prieš pramankštą, po jos ir tarp krepšinio rungtynių kėlinių buvo atliekami vertikalaus šuolio bei 20 m bėgimo iš starto testai. Išanalizavus tyrimo rezultatus nustatyta, kad tiek anaerobinio alaktatinio, tiek anaerobinio alaktatinio / laktatinio tipo pramankšta reikšmingai pagerino vertikalaus šuolio rezultatus, tačiau anaerobinio alaktatinio tipo pramankšta, kurioje buvo taikomas raumenų potenciaciją sukeliantis fizinis krūvis, labiau pagerino vertikalaus šuolio rezultatus nei anaerobinio alaktatinio / laktatinio tipo pramankšta (p < 0,05). Įvertinus galingumą atspindinčių testų rezultatų kaitą rungtynių metu nustatyta, kad po visų kėlinių tiek vertikalaus šuolio, tiek 20 m bėgimo rezultatai geresni buvo tos grupės tiriamųjų, kurie prieš rungtynes atliko anaerobinio alaktatinio tipo pramankštą. Tyrimas atskleidė, kad didelio meistriškumo krepšininkams efektyviausia taikyti anaerobinio alaktatinio tipo pramankštą, į kurią būtų įtraukti raumenų potenciaciją sukeliantys pratimai. Tokio tipo pramankšta labiausiai pagerina galingumą atspindinčių testų rezultatus ir jų kaitą rungtynių metu.