Skirtingo laikmečio pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo ypatumai

Abstract

Iki 1960 m. buvo manoma, kad trumpųjų nuotolių bėgikais tik „gimstama“. Ir tik po Arminno Hary pergalės 1960 m. ir Valerijaus Borzovo 1972 m. olimpinėse žaidynėse tapo aišku, kad sprinterinės savybės, kurias turi tik juodaodžiai sportininkai, gali būti taip pat išugdomos specialiai rengiantis (Doherty, 2007). Remdamiesi šiuolaikine varžybinės veiklos analize, bandysime atsakyti į klausimą, kokia dabar yra trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo kryptis. Tikslas – išanalizuoti skirtingo laikmečio trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo ypatumus. Buvo tiriami lengvaatlečiai – trumpųjų nuotolių bėgikai: n = 12 (2000–2009 m.; jų ūgis 1,84 ± 0,12 m; svoris 81,25 ± 3,73 kg) ir n = 16 (1990–1999 m.; jų ūgis 1,80 ± 0,10 m; svoris 83,73 ± 4,04 kg). Duomenys apie geriausių pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikų 100 m bėgimo rezultatus buvo paimti iš Bulgarijoje leidžiamo žurnalo „Аtletika“ (Чешанков, 2009). Nustatyta, kad 1990–1999 m. sprinteriai turi greičio pranašumą bėgdami pirmus 10 metrų. 2000–2009 m. sprinteriai pranašesni 100 m nuotolio tolimesnėse 10 m atkarpose, o 60, 70, 80 m bėgimo greičio skirtumai statistiškai reikšmingi. Šių dienų pasaulio elito sprinteriai 100 m nuotolyje pasiekia didelius maksimalaus greičio rodiklius. 40–60 m nuotolio maksimalus bėgimo greitis vidutiniškai yra 11,69 m/s. Individualūs sportininkų rezultatai didesni kaip 12 m/s: Usaino Bolto – 12,34 m/s, Taisono Gay – 12,20 m/s. U. Boltas geriausiems pasaulio sprinteriams nusileidžia bėgdamas pirmuosius 10 m, o nuo 20 m iki 100 m U. Bolto greičio prieaugis yra didesnis. 20 m U. Boltas savo varžovus lenkia 0,03 s, o 100 m šis skirtumas išauga iki 0,28 s. Up to 1960, there was considered that one must be born to be short distance runner, and only after the victories of Arminn Hary and Valeriy Borzov at Olympic Games in 1960 and in 1972, it became clear that short distance running features characteristic only for black athletes, could also be developed using special preparation (Doherty, 2007). Basing on the analysis of the modern competitive activities, we will attempt to answer the question what are the trends in short distance runners training.. The aim of the research was to examine short distance runners training features in different time periods. Subjects: the study included short distance runners: n = 12 (years 2000–2009, height 1,84 ± 0,12 m; weight 81,25 ± 3,73 kg); n = 16 (years 1990 – 1999, height 1,80 ± 0,10 m; weight 83,73 ± 4,04 kg). The data on the world’s best short-distance runners 100 m results were taken from the magazine “Атлетика” (2007) (Bulgaria) and from www.iaaf.com. Results. We found that between 1990 and 1999 sprinters had speed advantage in the first 10 m, while from 2000 to 2009 sprinters had the advantage of following distances, and the running speed at 60, 70, 80 m was statistically significant. Today’s world’s elite sprinters in 100 m distance achieve higher maximum speed performance. From 40 to 60 m, the maximum running speed average is 11.69 m/s. Some athletes reach over 12 m/s.: Usain Bolt 12.34 m/s, Tyson Gay, 12.20 m/s. Usain Bolt loses the first 10m to the best sprinters in the world, but from 20 m to 100 m he shows higher speed increment. In 20 meters Usain Bolt outstrips his rivals 0.03 seconds, while in the 100 m, this difference increases to 0.28 s.