Pastaraisiais metais vis dažniau keliami ne tik fizinio, bet ir dvasinio sportininko asmenybės ugdymo klausimai. Atliekama daug tyrimų, rašomi moksliniai straipsniai, bandantys įrodyti tokio ugdymo galimybes. Neretai juose peršama mintis, kad sportas yra labai gera ar net vienintelė ir ideali veikla dvasiniam sportininko ugdymui. Toks sportinės veiklos vertinimas nėra adekvatus tikrovei. Dažnai sporto praktika tai paneigia. Nekelia abejonių - sportininko dvasinio pasaulio tobulėjimas ir jo analizavimas yra labai sudėtingas moksliniu požiūriu tyrinėjimo objektas. Negalima nepripažinti, kad sportas yra tokia veikla, kurioje galima didesnė ir spartesnė tik tam tikrų charakterio savybių sklaida. Be to, sporte lengviau sukuriamos įvairios ekstremalios situacijos, leidžiančios pastebėti pačius sudėtingiausius sportininko asmenybės savitumus. O tai yra labai svarbu sportininko ugdymo procese [22, p. 90]. Vadinasi, sportą ir jo įtaką sportininko ugdymui reikia vertinti labai atsargiai. Iš tikrųjų egzistuoja ir negatyvioji šio reiškinio pusė. Todėl tikslinga ieškoti būdų, kaip galima tobulinti asmenybės ugdymą sporte. Ypač tai svarbu vaikų ir jaunimo sporte, kada asmenybės tapsmas intensyvus. Todėl šiame darbe siekiame atkreipti dėmesį į keletą, mūsų nuomone, labai svarbių aspektų, kurie yra būtini sportininkų ugdymo procese, o būtent: motyvaciją sportui, teisingus sprendimus sporte, laimėjimą, pavyzdžio reikšmę, trenerio pedagogines funkcijas bei bendradarbiavimo tarp trenerio, tėvų ir sportininkų svarbą. Darbo tikslas - įvertinti vaikų ir jaunimo ugdymo sporte prielaidas. Darbo metodai - literatūros šaltinių analizė.

Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti pedagoginių priemonių efektyvumą formuojantis futbolą žaidžiančių paauglių vertybinėms bei garbingos kovos nuostatoms. Ugdomojo eksperimento duomenimis, nustatyti ryškesni eksperimentinės grupės sportuojančių paauglių vertybinių bei garbingos sportinės kovos nuostatų pokyčiai, lyginant juos su kontrolinės grupės paauglių nuostatų pokyčiais, t. y. jie dažniau nurodė tokias vertybes, kaip pažinimo poreikis, savikontrolė, sąžiningumas, naudingumas kitiems, bei palankiau vertino garbingos kovos principus, išreikšdami neigiamą požiūrį į agresiją sporte.

Tyrime dalyvavo 454 Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojai. Jiems buvo pateikti 37 punktų klausimynas, suskirstytas į atskirus teiginių blokus. Pagal pateiktus teiginius buvo vertintas dėstytojų požiūris j aukštosios mokyklos veiklą ir akademines vertybes. Taikant minėtą tyrimo metodą atskleista tiriamojo objekto (dėstytojų požiūrio j aukštosios mokyklos veiklą ir akademines vertybes) kintamųjų raiška bei įvertintas jų ryšys su socialinėmis demografinėmis tyrimo dalyvių charakteristikomis. Statistiškai apibendrinti tyrimo duomenys pateikiami lentelėse ir aprašomi. Gauti rezultatai atskleidžia lyties, mokslinės pedagoginės kvalifikacijos ir akademinio darbo universitete stažo sąsajas su tirtų dėstytojų nuostatomis dėl aukštosios mokyklos veiklos ir akademinių vertybių. Tyrimo rezultatai gali būti svarbūs sprendžiant studijų kokybės ir aukštosios mokyklos santykių su visuomene klausimus.

The aim of the research was to evaluate an attitude of 10–12 form schoolchildren on Fair Play. Also we compared an attitude of physically active boys and girls and not physically active schoolchildren towards principles of Fair Play in sport. [...]

Asmenys, suvokiantys save kaip sportininką, turi susiformavę sportinį identitetą, t. y. lygis, kiek individas identifikuoja save su sportininko socialiniu vaidmeniu. Šio svarbaus socialinio psichologinio konstrukto, tiesiogiai susijusio su žmogaus psichologinėmis bei elgsenos savybėmis, žinojimas padėtų treneriams, mokytojams, tėvams bei visiems, dirbantiems su sportininkais, prognozuoti jų elgesį ir pažiūras, spræsti iškylančias problemas, išvengti persitempimo ir kt. Remiantis moksline literatūra, straipsnyje analizuojama asmens sportinio identiteto koncepcija, apžvelgiami kai kurių tyrimų šia tema rezultatai, siūlomi užsienio šalių mokslininkų sukurti sportinio identiteto matavimo instrumentai.

Šiame darbe buvo siekiama tikslo sukurti ir metodologiškai pagrįsti nuostatų į sportinės veiklos dalyvių elgesį klausimyną. Klausimyno rengimo procesas vyko trimis etapais. Pirmojo etapo metu buvo konstruojami teiginiai, susiję su sportinės veiklos dalyvių elgsena. Atlikus bandomąją studentų (n=86) apklausą buvo išskirtos aštuonios skalės: pagarba varžovui, pagarba sportinės kovos taisyklėms, pagarba komandos nariams, pagarba treneriui, asmeninė atsakomybė, trenerio atsakomybė, aistruolių pagarba sportinei kovai ir aistruolių atsakomybė. Antroji bandomoji studentų apklausa (n=116) leido įvertinti skalių vidinį nuoseklumą ir patikrinti paviršinį validumą. Trečiojo etapo metu apklausta reprezentatyvi Lietuvos kūno kultūros akademijos studentų imtis (n=271). Apklausos rezultatai parodė tinkamą vidinį skalių nuoseklumą. Papildomai siekiant įvertinti klausimyno patikimumą buvo atliktas vienos grupės pakartotinis testavimas po pusantro mėnesio. Panaudotas modifikuotas sutapimo proporcijų įvertinimo metodas parodė, kad klausimyno patikimumas tinkamas. Validumui nustatyti panaudotas papildomas instrumentarijus atskleidė aiškias sportuojančių studentų asmeninės elgsenos ir nuostatų į sportinės veiklos dalyvių elgesį sąsajas.

Darbe siekta tikslo – nustatyti Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKK A) pirmo kurso studentų nuostatų į dorovines vertybes sporte ypatumus sportinės identifikacijos kontekste. Taikant autorių parengtą klausimyną, kurį sudarė aštuonios skalės (pagarba varžovui, pagarba sportinės kovos taisyklėms, pagarba komandos nariams, pagarba treneriui, asmeninė sportininko atsakomybė, trenerio atsakomybė, sporto aistruolių pagarba sportinei kovai ir aistruolių atsakomybė už savo elgesį), apklaustas 271 LKK A studentas. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai labiausiai akcentuoja tokias dorovines vertybes kaip trenerio atsakomybė, sportininkų jam rodoma pagarba bei pagarba komandos nariams, tačiau mažiau pabrėžia pačių sportininkų ir sporto aistruolių asmeninę atsakomybę už savo elgesį. Vaikinai, lyginant su merginomis, rečiau akcentuoja pagarbą sportinės kovos taisyklėms, varžovams, kitiems komandos nariams ir asmeninę sportininkų atsakomybę. Analogiški skirtumai nustatyti, lyginant sportuojančių vaikinų ir merginų duomenis. Be to, sportuojantys studentai labiau nei nesportuojantys pritaria egocentriškai sportinės veiklos dalyvių elgsenai. Labiau tokią elgseną pateisina ir didesnę sportinę patirtį turintys studentai. Apibendrinus tyrimo rezultatus daroma išvada, kad studentų nuostatose dėl dorovinių vertybių sporte išryškėjo nepakankamas garbingos kovos suvokimas.

Darbe siekta tikslo – nustatyti Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) pirmo kurso studentų nuostatų dėl dorovinių vertybių sporte ypatumus sportinės identifikacijos kontekste. Taikant autorių parengtą klausimyną, kurį sudarė aštuonios skalės (pagarba varžovui, pagarba sportinės kovos taisyklėms, pagarba komandos nariams, pagarba treneriui, asmeninė sportininko atsakomybė, trenerio atsakomybė, sporto aistruolių pagarba sportinei kovai ir aistruolių atsakomybė už savo elgesį), apklaustas 271 LKKA studentas. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai labiausiai akcentuoja tokias dorovines vertybes kaip trenerio atsakomybė, sportininkų jam rodoma pagarba ir pagarba komandos nariams, tačiau mažiau pabrėžia pačių sportininkų ir sporto aistruolių asmeninę atsakomybę už savo elgesį. Vaikinai, palyginti su merginomis, rečiau akcentuoja pagarbą sportinės kovos taisyklėms, varžovams, kitiems komandos nariams ir asmeninę sportininkų atsakomybę. Analogiški skirtumai nustatyti, lyginant sportuojančių vaikinų ir merginų duomenis. Be to, sportuojantys studentai labiau nei nesportuojantys pritaria egocentriškai sportinės veiklos dalyvių elgsenai. Labiau tokią elgseną pateisina ir didesnę sportinę patirtį turintys studentai. Apibendrinant tyrimo rezultatus daroma išvada, kad studentų nuostatose dėl dorovinių vertybių sporte išryškėjo nepakankamas garbingos kovos suvokimas.

Darbe siekta tikslo – nustatyti būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų nuostatų į dorovines vertybes sporte kaitą studijų metais. Nuostatų kaitai įvertinti buvo pasirinktas kohortinis tyrimo modelis apklausiant reprezentatyvią studentų imtį pirmame kurse (n = 181) ir po trejų metų ketvirtame kurse (n=141). Apklausos metu buvo naudojamas autoriaus parengtas klausimynas, kurį sudarė aštuonios skalės. Lyginant studentų tyrimo pirmame ir ketvirtame kursuose duomenis, neatskleista statistiškai reikšmingų skirtumų, tačiau buvo pastebėtos kai kurios pokyčių tendencijos. Ketvirtame kurse studentai griežčiau vertina pagarbą komandos nariams ir varžovui, taip pat dažniau mano, jog sporto aistruoliai turi gerbti sportinės kovos dalyvius. Tačiau student nuomonė apie tai, kaip turi elgtis treneris su sportininkais ir sportininkai su treneriu, liko nepakitusi. Analogiškai tiek studijų pradžioje, tiek ir joms baigiantis studentams atrodo, kad mažiausiai svarbu yra gerbti sportinės kovos taisy kles ir būti patiems sportininkams atsakingiems už savo elgesį sportinėje veikloje. Nenustatyta statistiškai reikšmingų tiek merginų, tiek vaikinų vertinimo duomenų skirtumų pirmame ir ketvirtame kurse. Pastebėtos tik tendencijos, jog merginos ketvirtame kurse rečiau nei pirmame pritarė, kad reikia rodyti pagarbą komandos nariams. Tarp vaikinų nustatyta priešinga tendencija. Tyrimo duomenų analizė parodė, jog studijų pabaigoje padaugėjo studentų, pritariančių, jog treneris gali skatinti sportininkus siekti pergalės bet kokia kaina, skatinti jų agresiją rungtyniaujant. Taip pat nesumažėjo studentų, abejojančių, ar sportininkai turėtų vykdyti garbingos kovos principams prieštaraujančius trenerio reikalavimus.

While analyzing conception of deception in sport the aim of the present study was to establish the attitudes of coaches towards the spread of deception and its justification in sports activities. The data were gathered on a sample of 95 coaches (10 women and 85 men). 27 coaches (29,0%) had been working as coaches less than 5 years, 30 coaches (32,3%) – from six to ten years, 23 coaches (24,7%) – from 11 to 20 years, and the rest 13 coaches (14,0%) more than 20 years. Two coaches did not indicate the years of working experience. We applied a self-compiled questionnaire with 19 statements to evaluate the coaches’ attitudes towards deception in sport. The subjects had to evaluate how often the indicated behaviour occurred in sports using 5-point scale from 1 (it is not common in sports) to 5 (it often happens in sports). They also had to indicate the degree of how such behavior could be justified from 1 (the behaviour totally indefensible) to 5 (such behaviour can always be justified). Factor analyses revealed the five factors representing different forms of deception in sports activities: manipulating the results of the competition, provocation against the opponents, manipulation with the rules of sports contest, athletes’ role-playing for their own benefit, and manipulation of referees and organizers of competitions with the final results. The values of internal consistency (Cronbach’s alpha) of each factor were respectively 0,81; 0,80; 0,77; 0,67 and 0,64. Medium significant correlations were observed among them. [...]