Straipsnyje siekta išanalizuoti žemaitiškos literatūros ir lietuviškos spaudos bei aplinkos įtaką Žemaitės asmenybės formavimuisi. Bandydamas naujai atskleisti Žemaitės asmenybės genezę straipsnio autorius atkreipė dėmesį į jos pedagoginę mintį apie savo asmenybės formavimąsi ir sąveikos su epocha problemą. Apžvelgiamos lenkiškos ir lietuviškos kultūrų sąsajos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje; analizuojama žemaitiškos literatūros ir lietuviškos spaudos įtaka Žemaitės asmenybės brandai. Tyrimo metodas – lyginamoji istorinė-pedagoginė analizė. Buvo lyginama Žemaitės asmenybės formavimuisi įtakos turėjusių XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios lietuvių tautos socialinių, ekonominių, kultūrinių sąlygų kitimas ir švietimo raida įvairiais periodais. Atskleista, kad nors J. Beniuševičiūtė-Žymantienė augo lenkiškoje aplinkoje, ji natūraliai perėmė iš aplinkos lietuvišką gyvenimo būdą (kalbą, papročius). Tai, kad vėliau Žemaitė įsitraukė į Lietuvos atgimimo veikėjų gretas, rodo, kad laimėjo lietuviškasis jos pradas, kad jos prigimties šaknys – lietuviškas kaimas, valstiečio psichologija. Skaitydama žemaitiškas (M. Valančiaus) knygas J. Beniuševičiūtė išmoko lietuviškai rašyti. Lietuviška spauda („Aušra“, „Varpas“) turėjo lemiamos įtakos jos tautiniam apsisprendimui. J. Žymantienė-Žemaitė, būdama daraktorė, šviečiamojoje veikloje viešai keldama savo asmenybės sąveikos su epocha problemą, išreiškė neoficialią pedagoginę mintį apie didžiulę žemaitiškos ir lietuviškos literatūros įtaką tautai įvairiais XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios periodais

A short layout of the conclusions of the research Carrying out a research among the cadets and part-time students of the NDA the author came to the conclusion that the social economic situation in the Republic of Latvia affects the process of the formation of identity of future officers during their study process at the NDA. The majority of the respondents believe that an army officer must be a personality able to take up responsibility and make decisions independently. Besides, a clever, knowledgeable and professionally well trained leader (officer) is socially required at the moment because people care who leads them and how. It has been concluded that the present philosophy of leadership in the NAF of the Republic of Latvia corresponds to real tendencies and attitudes in the guidance of the subordinates in Western and post-communist countries

The article deals with the education of the conscience in the development of the personality. It analyses the formation and historical development of the concept, its intellectual-emotional structure, as well as the ways of its functioning in personal behaviour and the main directions of the development of the conscience in the educational processes.

Over the short period of independence, Lithuania gained considerable achievements in all cultural areas and in education as well. In 1918-1940, the education science was developing under the complicated national and international circumstances; it was nothing less than indiscrete but shaped by many factors. First and foremost, the education science of those times was a natural follow-up of the national pedagogical thought which was unfolding together with the national school at the end of XIX century and also, at the beginning ofXX century, when the Lithuanian national movement grown up again and the Lithuanian printing was legalized after 1904.The educational science of Lithuania of that period was influenced not only by the Eastern pedagogical thought but by that of Western as well, which was based on a diverse philosophical, ideological — political and pedagogical motivation; an attempt to cover educational aspirations of various Lithuanian people was made then. The years 1918-1940 signify the creation of a national education science in Lithuania for the first time; it ranged over the researches of wide educational problems — starting from the analysis of separate pedagogical ideas and finishing with the development of a whole educational system. Isolated problems of education, school and teaching were examined by a fair number of pedagogues of that period.

Nuo sukviesto pirmojo Kultūros kongreso praėjo šimtmetis. Vis greičiau besikeičiantis pasaulis kiekvienai kartai kelia naujų uždavinių. Problema – mūsų mažai tautai išlikti globaliame pasaulyje savitu veidu. Gebėti būti kūrybingai, inovatyviais metodais ugdyti ateinančias kartas, valstybę, pagarbiai ir prasmingai kurti pasaulyje kultūros (mokslo, švietimo, meno), ekonomikos, socialinius ryšius. Brandinti intelektinį potencialą, kuris valstybės valdymo inovacinę politiką pasitelks formuluojamam tikslui – sukurti gerovės valstybę, Lietuvą. Per tris dešimtmečius pradėjo formuotis naujas požiūris net į geologinį laikotarpį, kurio pradžią mokslininkai fiksuoja nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. XXI a. išryškėjo žmogaus ir dirbtinio intelekto santykių sudėtingas etapas. Pamatinis Homo Sapiens bruožas yra gebėjimas kurti. XXI a. humanoido pasirodymo pasaulyje laikas. Žmogui būdingas savybes turintis robotas Pepper (Japonija) netgi perpranta žmogaus emocijas. Elonas Muskas žengia dar toliau – kuria ryšius tarp žmogaus smegenų ir dirbtinio intelekto. Tai žavi kaip mokslo jėga ir baugina roboto galimybės veikti savarankiškai prieš žmonijai išgyventi svarbius moralinius principus. Valstybės privalo ugdyti vertybių pagrindą turinčius mokslininkus, kad jų kuriami produktai nekeltų visuomenei pavojų, pasaulio sunaikinimo grėsmių. Pedagogai pastebi, kad postmodernios kultūros kontekste ryškėja kultūros pliuralizmas ir globalizacijos procesai jau pakeitė asmens saviorganizacijos principus, griauna egzistavimo stabilumą, socialinio saugumo patirtis. Yra ir kitų problemų. Todėl svarbu jas įvardyti, įvertinti, pagrįsti piliečio (asmenybės) intelektinio kapitalo ir inovacinės politikos sanglaudos vystymo bazinės terpės – kultūros – svarbą. Straipsnyje analizuojamas natūros – sociumo (visuomenės) – kultūros santykis ir žmogaus situacija šiame kontekste. Pateikiama literatūros analizė ir kai kurios esamos situacijos teorinės bei autorinės įžvalgos. Tyrimo metodai: dokumentų, mokslinės literatūros sisteminimas ir apibendrinimas.

Straipsnyje aptariamos jaunosios kartos dorinio ugdymo problemos, nagrinėjama konkreti moksleivių patirtis, susijusi su kai kurių sakralinių objektų pažinimu ir jų emociniu poveikiu. Autoriai daro išvadą, kad tokios poilsio formos, kaip turistiniai žygiai, pažintinės pramoginės stovyklos ir pan., gali patraukti daugiau moksleivių ir padėti veiksmingiau spręsti aktualias aukščiausių žmogiškųjų vertybių išsaugojimo problemas.

Straipsnyje aptariami esminiai vieno garsiausių rusų filosofo Levo Karsavino kūrybos bruožai. Šis mąstytojas tuo pačiu yra ir rusiškosios visuotinybės filosofijos tradicijos tęsėjas, ir originalios filosofinės koncepcijos kūrėjas. Straipsnyje taip pat bandoma nusakyti, kokia yra rusų filosofijos vieta „vakarietiškosios“ filosofijos kontekste, kokios priežastys lemia išties turtingo rusų filosofinio palikimo nevertinimą ar nepaisymą.

The question under discussion is: In what way those that dedicate themselves to the Blessed Virgin Mary may be said to reach psychological as well, as religious maturity? The answer is that those who dedicate themselves in such a way that they are ready to receive a vocation which is a participation in the mission of Jesus the Saviour. Self - giving expands and matures a person psychologically. Moreover, participation in the mission of Christ always leaves an imprint of Christ, which means that such a person matures as a disciple of Christ, and that is religious maturity. Spiritual motherhood of Mary is the continuation of her divine Motherhood: she passes her own and her Son’s self - sacrificing love unto those who dedicate themselves to her. One example is provided, namely that of St. Louis Marie Grignon de Montfort.

Bishop Antanas Karosas was born in Anykščiai district, in the village of Vėjeliškiai on February 2, 1856. Taught in Šiauliai gymnasium, in 1875 he entered Samogitian priest seminary and in 1875 he was sent to Petrapilis Spiritual Academy where he gained a master’s degree in theology in 1883. Becoming a priest he was appointed a professor af moral theology and the Lithuanian language in Samogitian priest seminary and in 1885 he got the position of Bishop Paliulionis secretory. On November 8, 1906 he was appointed and in 1907, June 16 consecrated the assistant ofZitomirs Bishop. On April 7, 1910 he became Bishop of Seinai. Bishop Karosas want to equal the rights of the Lithuanians and the Polish sometimes showed him being a bishop of Polish orientation. He did not persecuted the Lithuanians’ cultural activity but interceded them when they were hurt by the Polish too much. After Bish. Karosas had been turned out by force by the Polish from Seinai in 1920, later from Punskas, he settled in Marijampolė. While living there he governed the part of Seinai diocese, which had remained in the teritory of independent Lithuania. In 1926, when the Lithuania’s Church province was founded a part of Seinai diocese became new Vilkaviškis diocese. Bishop Karosas became the first bishop of it. He built a magnificent priest seminary, took care of its activity. Although Bishop M.Reinys was his assistant, he himself tried to hold the diocese under his control. When the Russians occupied Lithuania he painfully went through the persecution of the Church. During the German government he did not get back his full rights. When in August 1944 the front drew nearer, Bishop Karosas did not retreat and remained in the front territory for some weeks. When Vilkaviškis was bombed Bishop Karosas with Priest Vizgirda went a Šunskai. Later he settled in Marijampolė, where he died on July 7, 1947. Was burried in Mari jampolė church. Although he seemed to be week, he was of perfect health, brilliant, well-read, circumspect and kind in relations with other people. He played a significant role in establishing the Lithuanian Church province. Bishop Antanas Karosas was not a mediocrity, but an outstanding public figute of the Lithuania Catholic Church and greatly influenced religious and cultural status of the country.

Lietuvių poezijoje ypač gajus antikinis mitas – nuo XX a. antros pusės sutinkamas įvairių poetų kūryboje. Poetai mitus interpretuoja skirtingai, dėl to galima išskirti kelias mito raiškos formas: eksperimento (Nijolė Miliauskaitė), kaukės (Judita Vaičiūnaitė), analogijos (Alfonsas Nyka-Niliūnas), asociacijos (Tomas Venclova), moteriško mito (Miliauskaitė, Vaičiūnaitė) ir ironiško mito (jaunųjų autorių poezija). Vinco Mykolaičio-Putino mito permąstymas skiriasi nuo vėliau kūrusių poetų mito interpretacijų. Poemoje Prometėjas (1958) Putinas seka Aischilo drama Prikaltasis Prometėjas. Joje pastebimas turinio ir raiškos panašumas į dramą. Abu kūriniai netgi susiduria su ta pačia skaitymo problematika: tiek Aischilo Prikaltasis Prometėjas, tiek Putino Prometėjas yra kvietimai kovoti su tironija, despotizmu ir savivale. Analizės metu pastebima, kad Aischilą domina harmoningos būsenos problema, o Putinas šią problemą dar konkretizuoja – jis kelia klausimą apie kūrėjo harmoningos būsenos nebuvimą. Dėl kelių Prometėjo mito ir poemos Prometėjas skirtumų (kurie poemą pritaiko savo meto skaitytojui) ir panašumų Mykolaičio-Putino poema Prometėjas tampa tvirtu atskaitos tašku antikinio mito analizei lietuvių poezijoje.