The intention of the article is to present some of the linguistic and extra-linguistic aspects of the interpreting process, i.e. a process of the bilingual communication. Theoretical background of the issue is formed by interdisciplinary approach to the questions of sociolinguistics. Interpreting in one of its basic forms (i.e. consecutive) represents spoken communication and makes great cognitive demands on interpreters the essential part of which is made up by memory and concentration and another situational context. An interpreter is perceived as a bilingual individual characterized by proficiency in both language systems. The article also deals with language contact, i.e. bilingualism, code switching, language transfer, interference, etc., of two closely related languages – Polish and Czech.

The article deals with the concept of “bibleisms” and its functioning in postmodern literature. The author offers the definition of the notion “ways of translation” and describes the ways of reproduction of bibleisms. The author also provides examples illustrating: full reproduction of bibleisms and correspondence with the biblical variant in the recipient language (on the level of biblical texts); calques with partial deviation from the biblical variant and full preservation of the religious connotation; partial loss of biblical correspondence with full preservation of the religious connotation; preservation of the author’s religious irony and symbolism; reproduction of the lexical compound and syntactical structure of bibleisms along with the loss of biblical peculiarity (stylistic neutralization); ways of finding substitutes in the target language (use of proper names instead of common names); deviation from the biblical variant due to lexical-syntactical shortenings (used not as phraseological units but in their literal meaning); epidigmatic fully situational transformation; elimination of biblical symbolism; stylistic neutralization and neutralization of the religious connotation; and bibleisms with preservation of the lexical center of the original text, partial elimination of the bibleism, elimination of the bibleism while preserving the “irony” seme, and maintenance of the expressive, emotive-evaluative, and figurative tone of the text. The article offers the development of the main criteria for bibleism reproduction and the instrumental-functional characteristics of their translation, which are designed to define the translational level. The research involves filling a chart with bibleisms. To be analyzed, the examples must be placed into the chart proposed in the article. The compliant scale, which systematizes the instrumental-functional characteristics of bibleisms, is used to analyze the obtained results. The article concludes with final remarks.

This paper investigated the perception and interpretation of a sub-class of sentence intonation by some Lithuanian users of English. In a test administered to ninety first-year university students of English at VPU, they obtained 83,8% correct perception of changes in intonation but obtained only 48,9% correct interpretation of the meanings normally associated with the intonation contours on the ten sentences played back to them. It was concluded from the analysis that the concept of intonation was well known to the subjects, though the attempt to teach them English intonation through its structural analysis appeared not to have been fully successful. The study recommends that emphasis should be placed on the teaching of the social meaning of English intonation to non-native learners instead of the analysis of its phonological structure.

Žodinės komunikacijos metu kalbos socialinės ir kognityvinės funkcijos sąveikauja tiek produkuojant kalbą, tiek ją interpretuojant. Straipsnio tikslas yra atskleisti, kaip tam tikri kognityviniai veiksmai skatina tarpasmeninę sąveiką diskurse. Taip pat bus parodyta, kaip žinios, būdamos konteksto dalimi, pradeda sąveikauti dialoge, t.y. kaip inicijuojantys diskursą pasakymai atlieka aiškinamąją funkciją, kai tuo tarpu kalbinė forma ne visada tiesiogiai nurodo į tai. Šis požiūris yra kognityvinis pragmatinis, besi remiantis reliatyvumo teorija. Straipsnyje parodoma, kad šios schemos supratimas prisideda prie žinių sąveikos, ir kad metaforizacija, kaip procesas būdingas natūralioms kalbos funkcijoms, taip pat vyksta ir tikruose dialoguose. Tyrimo duomenys paimti iš radijo pokalbių laidų anglų kalba, taip pat ir iš skambinančiųjų į BBC radijo programas klausytojų gyvų dialogų.

Straipsnyje nagrinėjama mokymo ir mokymosi esmė, samprata, išskiriami svarbiausi mokymo ir mokymosi bruožai, remiantis literatūros šaltiniais, pateikiamos įvairių autorių (R. I. Arendso, A. Bagdono, B. Bitino, D. Buehlo, R. Grigaitienės, V. Gudžinskie- nės, D. F. Halperno, V. Indrašienės, M. Barkauskaitės, M. Gaigalienės, L. Jovaišos A. M. Juozaičio, R. Kaffe- mano, E. Kjergaardo, R. Martinėnienės, D. Kloosterio,J. L. Steele’o, P. L. Bloomo, R. Laužacko, R. J. Marzano, G. Nosicho, D. Penkauskienės, K. Patersono, V. Rajecko, V. R. Ruggiero, P. Sahlbergo, V. Šerno, M. Terese- vičienės, G Gedvilienės, D. Oldroydo, K. A. Trimako, V. Valatkaitės-Rimienės, O. Visockienės, L. Vygotskio) mokymo ir mokymosi dimensijos, jų interpretacija, išskirti pagrindiniai mokymo ir mokymosi požymiai, atskleidžiami mokymosi proceso ypatumai.

Mokymas interpretuoti gali padėti formuoti mokinių kritinį mąstymą. Daugiau in terpretuodami jie pasiekia aukštesnį mąstymo lygį, aiškiau suvokia meno kūrinių savitumą, idėjas, prasmes. Teigiamai pakitęs mokinių kritinis mąstymas rodo, kad informacijos paieškos įgūdžiai, jų sąsajų ieškojimas, panašumų ir skirtumų išskyrimas, jų analizavimas ir kt. suformuoja pagrindą, kuris jiems padeda geriau suvokti meno kūrinių sudėtingas ir daugialypes savybes, jų prasmes.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Estetikos problemų samprata, aiškinimo būdai priklauso nuo vieno ar kito laikotarpio teorinėje kultūroje įsitvirtinusių mąstymo principų, filosofinėje mintyje vyraujančių tikrovės supratimo paradigmų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, straipsnyje siekiama parodyti, kaip estetinę meno kūrinių vertę linkstama aiškinti remiantis tradicine mąstysena, kurią postmoderni sąmonė nedvejodama priskiria metafizinės galvosenos sričiai, ir kaip ši problema sprendžiama laikantis interpretacinio požiūrio į tikrovę, pabrėžiančio semantinės asmens patirties reikšmę tikrovei suprasti.

В статье рассматриваются особенности трансформации текста в инсценировках пове-ствовательной прозы с сохранением авторского текста от третьего лица. В театроведческих исследованиях такие инсценировки характери-зуются отсутствием адаптации текста, в то время как лингвосемиотический анализ показывает, что изменения при инсценировании возникают неизбежно. Интерпретация текста в подобных постановках проявляется в отборе фрагментов текста, решении, кто из действующих лиц будет произносить текст нарратора, а также в соот-ношении с визуальным рядом спектакля. Текст инсценировки приводится по тексту экземпляра литературной части Театра Табакова.

The article deals with problems of interpretation according to I. Turgenev’s creative activity in two aspects. The first one connects with writer’s assumptions about equal literary translation and his opinion about “eternal” images and plots existing in national and world literatures. The second aspect raises the question of admissible boundaries of reader and investigator’s interpretations of Turgenev’s texts. These two aspects are closely connected, first of all in Turgenev’s consciousness. The writer considered the European literature as a chain of repetitions of “eternal” patterns and images. Also he was sure in essential sign of indeed grate national artist, who could be able to speak originally well-known things. And this originality depends upon the artist’s personality. Regarding literature as an eternal and common European process Turgenev saw in creative individuality a source of originality and unique.