Lietuvos Respublikos (1918-1940) pradinės mokyklos mokytojų rengimo tyrimas (atliktas 2000 m.) ligšiolines švietimo raidos studijas papildė nauja medžiaga. Straipsnyje pateikiamos ryškesnės pradinės mokyklos mokytojų rengimo tobulinimo kryptys, analizuojami bandymai keisti mokytojų seminarijų ugdymo turinį stiprinant pedagoginį, psichologinį bei metodinį rengimą.

Straipsnyje taikant istorinį-aprašomąjį ir priežastinį-lyginamąjį metodus aptariama pedagoginės savimonės samprata Lietuvoje (1918-1940), išryškinami jos turinio komponentai: sąmoningas nusiteikimas darbui ir jo atlikimas, sąmoninga ir sisteminga saviugda, mokinio pažinimas ir pedagoginio darbo organizavimas moksliniais pagrindais, dalyvavimas mokytojų bendruomenės gyvenime, edukacinės erdvės visuomenėje sudarymas. Konstatuojama, kad problema sprendžiama konceptualiai, o pedagoginė savimonė traktuojama kaip mokytojo autoriteto susidarymo sąlyga

Asmeninės mokytojų ugdymo filosofijos reikšmė ypač iškyla tada, kai visuomenėje ir švietimo sistemoje atsiranda prielaidų pliuralizmui, iniciatyvumui ir novatoriškumui. Šiuolaikinės Lietuvos politinės, ekonominės ir socialinės raidos keliami reikalavimai lemia tolimą nuo klasikinės (tradicinės) ir artėjimą link laisvojo ugdymo paradigmos, dėl to didelę reikšmę įgyja ir atitinkamos mokytojų ugdymo filosofijos plėtotė. Siekiant ryškesnių kokybinių ugdymo sistemos pokyčių, būtina užtikrinti dermę tarp nacionalinėje švietimo politikoje deklaruojamos (oficialiosios) ir ugdymo institucijose dirbančių mokytojų (praktinės) ugdymo filosofijos. Ugdymo paradigmos kaitos kryptys reikalauja mokytojo profesijos modelio ir jo pirminio bei tęstinio rengimo sisteminės kaitos. Akcentuojamas empirinių mokytojų ugdymo filosofijos kaitos tyrimų aktualumas.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos Respublikos pradinės mokyklos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kryptys pirmaisiais valstybės egzistavimo metais bei jų ypatybės ir kaita tolesniame švietimo reformos raidos kontekste

Straipsnyje pateikiama trumpa konkrečios epochos XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių tautos švietimo plėtotės charakteristika. Lyginama minimo laikotarpio socialinių, ekonominių, kultūrinių sąlygų kitimas ir švietimo raida įvairiais to meto periodais: 1) nuo XIX a. vidurio iki „Aušros“ periodo; 2) nuo lietuvių tautos atgimimo pakilimo XIX a. pabaigoje iki spaudos tradiciniu raidynu draudimo panaikinimo 1904 m.; 3) nuo 1905 m. revoliucijos pradžios iki Lietuvos Nepriklausomybės Valstybės atkūrimo 1918 m. vasario mėn. 16 d.

Straipsnyje, remiantis M. Valančiaus „Pasakojimu Antano tretininko“ - knygele, kuriai šiemet sukanka 130 nuo jos parašymo metų, interpretuojama liaudies mokytojo, daraktoriaus Antano tretininko asmenybė, jos pedagogiškumas, apibūdinamas vaikų mokymo ir auklėjimo organizavimas slaptojoje mokykloje, atskleidžiami mokinių prigimtį atitinkantys veiklos būdai.

Postmodernios kultūros atstovai ugdymą supranta kaip tapatybės formavimo procesą, atliekamą pagal tam tikras taisykles, kurios galioja tik dabar, „šią akimirką“, o ateityje gali būti pakeistos. Tomistinis ugdymas, nepriklausomai nuo kultūrų raidos, yra apibrėžiamas kaip menas ugdomajam sužadinti norą pažinti tiesą apie daiktus ir patį save. Tomistinėje žmogaus auklėjimo teorijoje tiesa užima ypatingą vietą. Straipsnyje aptarsime postmodernaus švietimo ištakas ir šiuolaikinę situaciją, parodysime, kaip postmodernybės laikų pedagogikoje yra galimas tomistinis ugdymas, kaip suprantamas tomistinis diskursas bei koks yra mokytojo vaidmuo.

Straipsnyje, remiantis švietimo raidos tyrimais, sukauptos archyvinės medžiagos analize bei šiandieniniais švietimo dokumentais, nagrinėjami ryškiausi pradinio ugdymo pedagogų rengimo laimėjimai Lietuvoje įvairiais istoriniais periodais. Šių naują švietimo kokybę įtvirtinusių laimėjimų požiūriu kritiškai analizuojamos šiandieninės pradinės mokyklos mokytojų rengimo kaitos tendencijos..

Adaptacija, kaip reiškinys, išsamiausiai nagrinėta sociologijos, psichologijos ir pedagogikos mokslų. Pereinant prie profiliuoto mokymo atsiveria nauji tyrimo plotai, kuriuose (be daugelio ugdymo proceso valdymo problemų) svarbią vietą užima mokinių adaptacijos mokykloje klausimai. Nors ir modernėjančioje mo- kykloje, bet atsiranda vis daugiau mokinių, kurie sunkiai prisitaiko prie pakitusios mokyklos aplinkos ir išgyvena adaptacijos krizę. Mokytojo vaidmuo mokinių adaptacijos procese yra vienas iš svarbiausių. Jo pareiga - sukurti aplinką, skatinančią intelektinę ir emocinę mokinių sklaidą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias sėkmingą adaptaciją naujoje ugdymo situacijoje. Tai priklauso nuo ugdytojo pedagoginių gebėjimų ir ryšio su mokiniais bei jų tėvais. Esminiai žodžiai: adaptacija, adaptacinis elgesys,

Šis straipsnis skirtas šviesios atminties žymaus XX a. lietuvių mokslininko, didaktikos specialisto, profesoriaus, habilituoto daktaro Vlado Rajecko kai kuriems asmenybės bruožams bei pedagoginio turinio darbuose keliamoms žmogaus ugdymo idėjoms aptarti. Rašoma apie mokslininko dėmesį žmogui, korektiškumą, toleranciją, pagarbų santykį su mokslo kaip vertybės idėjomis. Išryškinamos nuostatos į žmogaus tobulėjimo / tobulinimosi raidos veiksnius, išsamiau aptariama veiklos reikšmės interpretacija profesoriaus darbuose.