Šio straipsnio tikslas - sistemingiau apibūdinti mažiau tyrinėtą M. Pečkauskaitės pedagoginę ir labdaringą veiklą, atskleisti jos prasmę.

Dar sovietmečiu apie mokytoją sovietinėje švietimo sistemoje rašė Lietuvoje ir užsienyje gyvenę lietuviai. Atgavus nepriklausomybę Lietuvos mokyklų sovietizaciją ir priešinimąsi jai vertino V. Kašauskienė. Bet reikalavimai mokytojo asmenybei nėra įvertinti. Tad šio tyrimo objektas - reikalavimai XX a. 8-9 deš. mokytojo profesiniam pasirengimui. Tikslas - išryškinti šio laikotarpio reikalavimus mokytojo asmenybei. Tarybinio laikotarpio partiniuose dokumentuose, pedagoginėje literatūroje buvo pabrėžiamas socialinis mokytojo vaidmuo. Be pagrindinių mokytojo pareigų jis turėjo padėti komunistų partijai formuoti naują žmogų už mokyklos ribų. Jo įsitikinimai turėjo atitikti komunistinę ideologiją. Iš mokytojo reikalauta, kad jis turėtų dėstomo dalyko ir giminingų dalykų, komunistinio auklėjimo teorijos ir metodikos žinių. Mokymo auklėjimo uždaviniai buvo suformuluoti dalykų programose. Mokinių prigimtį neretai slopino reproduktyvaus mokymo metodai. Užklasinėje veikloje jauni žmonės negalėjo pasirinkti užsiėmimų pagal savo poreikius. Nors buvo deklaruojamas demokratiškumo principas, tačiau net planuodami pamokos struktūrą mokytojai nebuvo savarankiški. Mokytojo savarankiškumo raiška buvo traktuojama kaip netolerancija liaudies valdžiai, komunistų partijai.

Straipsnyje siekiama atskleisti pedagoginio talento sampratą ir reikšmę ugdymo procese Nepriklausomos Lietuvos pedagogų (S. Čiurlionienės, J. Lapinsko, A. Šerkšno) darbuose. Šie autoriai pabrėžė, kad pedagoginis talentas yra reikšminga pedagoginio autoriteto susidarymo sąlyga. Pedagoginiam talentui būdingi tam tikri esminiai bruožai. Pedagoginį darbą gali dirbti tik aukščiausias vertybes turinti asmenybė, savo darbe besivadovaujanti aukščiausio aktyvumo principu. Asmenybės doros šaltinis - religija; mokytojas privalo puoselėti tikėjimą, religijos vertybes. Savo tikėjimu į Visagalį mokytojas turi veikti mokinius, jų protą ir jausmus, tikėjimu praturtinti mokiniams siūlomas etikos normas. Pedagoginį talentą sudaro teoriniai gebėjimai (įvairiapusis išsilavinimas ir nusimanymas įvairiose srityse, religinis nusiteikimas, geras dalyko mokėjimas) ir praktiniai gebėjimai (mokinio kaip vertybės pažinimas ir pripažinimas, taktiškas elgesys su mokiniais, orientavimasis visose pedagoginėse situacijose ir tikslingas jų išsiaiškinimas pedagoginiu-psichologiniu požiūriu, mokėjimas valdyti mokinių santykius, racionalus ir tikslingas medžiagos atrinkimas, grupavimas, jos perteikimas mokiniams, atsižvelgus į jų individualumą). Talentingas mokytojas daro didžiulę įtaką besiformuojančiai asmenybei, mokytojo dvasios jėga skatina mokinius tikėti jo žodžiais, formuotis gyvenimo idealą. Mokiniai jaučia mokytojo asmenybės socialumą, gera linkintį toną, mokytoją dažnai pasirenka žmoniškumo įsikūnijimo idealu.

Straipsnyje taikant istorinį-aprašomąjį ir priežastinį-lyginamąjį metodus aptariama pedagoginės savimonės samprata Lietuvoje (1918-1940), išryškinami jos turinio komponentai: sąmoningas nusiteikimas darbui ir jo atlikimas, sąmoninga ir sisteminga saviugda, mokinio pažinimas ir pedagoginio darbo organizavimas moksliniais pagrindais, dalyvavimas mokytojų bendruomenės gyvenime, edukacinės erdvės visuomenėje sudarymas. Konstatuojama, kad problema sprendžiama konceptualiai, o pedagoginė savimonė traktuojama kaip mokytojo autoriteto susidarymo sąlyga

Šiame straipsnyje rašoma apie pirmaisiais sovietinės okupacijos metais (1940) Lietuvos pedagoginėje spaudoje keliamus auklėjimo uždavinius. Analizuojamos ir vertinamos publikacijos, kuriose kritikuojama nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema, ugdymo turinys. Atskleidžiamas keliamų komunistinio auklėjimo tikslų dogmatinis pobūdis. Išryškinama kairiųjų pažiūrų mokytojų pateikta tautinio auklėjimo interpretacija. Vertinami reikalavimai mokytojui. Straipsnyje teigiama, kad pirmosiose sovietmečio publikacijose keliami auklėjimo uždaviniai buvo svetimi tautos dvasiai.

Tarpukario Lietuvos (1918-1940) švietėjų ir pedagogikos mokslininkų koncepcijose daug vietos skirta didaktiniam mokytojo kūrybingumui. Mokytojo autoritetingumas labiausiai priklauso nuo jo gebėjimo organizuoti mokymo procesą, užmegzti su mokiniais darnius santykius, ugdyti drausmę ir kartu būti žmonišku. Nuo didaktinio kūrybingumo priklauso lankstus ugdymo krypčių taikymas, o ypač savų ugdymo sistemų kūrimas, teorinio pasirengimo tobulinimas ir praktinių sugebėjimų ugdymas. Apibūdinami teigiami kūrybiškos mokytojo veiklos rezultatai. Kartu mokytojas vertinamas kaip švietimo sistemos atstovas, imlus naujovių įsavintojas ir propaguotojas.

Šiame straipsnyje aptariamos mokytojų ir mokinių bendravimo interpretacijos “Lietuvos mokykloje” priešokupaciniais metais (1939 m.) išspausdintose publikacijose. Atskleidžiama, kad teigiami santykiai, glaudūs mokytojų ir mokinių ryšiai yra reikšmingas asmenybės vertės puoselėjimo, socialumo ugdymo veiksnys.

Šiame straipsnyje aptariama klasės auklėtojo paskirtis kintančioje visuomenėje. Išryškinami švietimo reformos dokumentuose išdėstyti reikalavimai, apibūdinamos sudėtingos pareigos ir funkcijos, numatytos Švietimo ministerijos reglamentuojančiuose dokumentuose. Straipsnyje rašoma apie klasės auklėtojo veiklos planavimą, atkreipiamas dėmesys į plačią veiklos apimtį. Išsamiau rašoma apie socialinį klasės vadovo vaidmenį ir socialinio bendravimo principus

Šiame straipsnyje atskleidžiamas mokytojų požiūris į tautinio kultūrinio tapatumo ugdymą etninės ir profesionaliosios kultūros pagrindu. Apibūdinamas santykis su etnine ir profesionaliąja kultūra bei užsienio kraštų kultūra, mokyklos ir valstybės uždaviniai puoselėjant tautini kultūrinį tapatumą

Straipsnyje, remiantis M. Valančiaus „Pasakojimu Antano tretininko“ - knygele, kuriai šiemet sukanka 130 nuo jos parašymo metų, interpretuojama liaudies mokytojo, daraktoriaus Antano tretininko asmenybė, jos pedagogiškumas, apibūdinamas vaikų mokymo ir auklėjimo organizavimas slaptojoje mokykloje, atskleidžiami mokinių prigimtį atitinkantys veiklos būdai.