Relations among teenagers and those between teenagers and adults depend a great deal on their ability to evaluate themselves. It is possible to improve their ability by teaching teenagersjudge other peoples behaviour. It can be done most succesfully by class teachers, because they can: a) relate theoretical knowledge about behaviour Sith the teaching methods, and teach the ways of applying this knowledge in real life situations, and; b) engage others members of the process of of upbringing the easiest.

Dvasingumas yra vienas didžiausių žmonijos slėpinių. Jis žadina įvairių epochų bei sričių tyrinėtojų norą įžvelgti jo ištakas, raišką, raidos veiksnius, sąlygas ir 1.1. Dvasingumo problemos tapo ypač aktualios atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kai į dienos šviesą plūstelėjo totalitarinio rėžimo suponuota menkadvasių žmonių masė. Tai savo ruožtu skatina pedagogus ieškoti tokio reiškinio pozityvaus keitimo galimybių. Bet pirmiausia būtinąjį pažinti. Tad šio straipsnio tikslas yra pateikti dvasingumo sampratą ir atskleisti ontologinę, psichologinę bei akseologinę dvasingumo raišką. Straipsnis grindžiamas mokslinės literatūros analize bei pedagogine patirtimi

Šiame straipsnyje analizuojamas vyresnių paauglių dorinis tapsmas. Išskiriami svarbesni dorinio ugdymo klausimai. Analizuojant literatūros šaltinius iškeliamos dorinio ugdymo teorinės prielaidos. Dorinis ugdymas visoje ugdymo sistemoje užima išskirtinę vietą, nes yra nukreipiamas į patį asmens centrą, į jo „Aš“, ir iš esmės yra grindžiamas tapatumo ieškojimu. Paauglių dorinis brendimas gan sudėtingas dėl patiriamos tapatumo krizės ir besikeičiančių santykių su suaugusiais bei bendraamžiais. Vyresniųjų paauglių dorinį tapsmą rodo jų dorovinės pozicijos formavimasis. Tiriant vyresnių paauglių požiūrius į dorovines vertybes nustatytas kognityvinis komponentas. Jie labiausiai vertina tiesą, meilę, laimę, mandagumą, nors nuvertina gyvenimo prasmę, kūrybą bei vaizduotę. Paaugliai savo poelgius vertina nepakankamai aukštai. Dorovinį tapsmą teigiamai veikia artimi santykiai su doroviškai brandžiomis asmenybėmis. Aptariamas pedagogo vaidmuo paauglių doroviniam tapsmui.

Vienas iš svarbiausių Įvairiapusio ugdymo proceso veikėjų yra klasės auklėtojas. Apie klasės auklėtojo paskirti ir vietą kalbėta VPU Pedagogikos katedros organizuotoje konferencijoje „Klasės auklėtojas ugdymo procese“. Į šią konferenciją, įvykusią 1999 m. lapkričio 4-5 d., atvyko daugiau kaip 300 dalyvių iš įvairių Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių ir aukštųjų mokyklų. Daugiausia dėmesio konferencijoje buvo skiriama: 1) klasės auklėtojo darbo sistemos aptarimui; 2) mokinių pažinimui ir individualiai pagalbai; 3) klasės bei mokyklos bendruomenės telkimui; 4) socialinei vaiko paramai; 5) klasės auklėtojo darbo efektyvumui bei jo tobulinimui.

Straipsnyje aptariama dvasingumo samprata, pateikiamas teorinis empirinis dvasingo žmogaus modelis, analizuojama vyresniųjų paauglių požiūris į idealų (abstraktų) ir realų (artimą) dvasingą žmogų, lyginami tyrimo duomenys.

Svarbu vaidmenį individo ugdymo procese atlieka pedagogas. Kiekvienoje epochoje pedagogui keliami vis kiti uždaviniai. Pabrėžiama mokytojo įtaka dvasiniam asmenybės ugdymui arba mokytojo darbu laikomas tik dalyko dėstymas, lemiantis atitinkamą asmenybės mokslo žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygį. Klausimai, vienaip ar kitaip susiję su mokytojų bendravimo kultūros kaita, tampa mokslinių diskusijų ir tyrimų objektu. Tyrimų, kuriuos atliekant nagrinėjami vertybiniai ir profesiniai mokytojų pokyčiai, daugiau atliekama ir Lietuvoje. Taip pat tyrinėjami mokinių tarpusavio santykiai, iš dalies – mokinių santykiai su mokytojais. Siekiant suintensyvinti šios srities tyrimus, šio straipsnio tyrimo tikslu pasirinkti paauglių ir vyresniųjų moksleivių santykių su mokytojais ypatumai ir juos lemiantys veiksniai. Tyrime išsikelti trys uždaviniai: pirma, palyginti VII–IX ir X–XI klasių mokinių ir mokytojų santykius; antra, išsiaiškinti veiksnius, galinčius turėti įtakos dabartinių moksleivių ir mokytojų santykiams; trečia, nustatyti šių santykių sąsajas su moksleivių dvasinių vertybių internalizacija. Tyrime naudoti metodai – M. Rokeach vertybinių orientacijų, nebaigtų sakinių metodai, požiūrių ir elgesio aprašai, B. Dodonovo emocinių išgyvenimų bei Fillipso mokyklinio nerimo testai, klausimynas emocinių išgyvenimų šaltiniams nustatyti ir kiti. Ištirta 980 VII, VIII, IX klasių mokinių ir 220 X–XI klasių mokinių iš įvairaus profilio (humanitarinio, realinio, katalikiškojo, meninio, sportinio, jaunimo) bendrojo lavinimo mokyklų.

Straipsnyje aptariamos dvasinės būties sąsajos su emociniais išgyvenimais, atskleidžiami jų filosofiniai, psichologiniai bei pedagoginiai pamatai. Nurodomi vyresniųjų paauglių dvasinių vertybių išgyvenimo ypatumai: jų pasirinkimo dažnumas, kilmės šaltiniai bei koreliaciniai ryšiai.

Straipsnyje aptariami žmogaus dvasinio tapsmo teoriniai pamatai, ryškinami dvasinių, ypač estetinių, vertybių internalizacijos ypatumai bei sąsajos su asmens dvasiniu centru. Apibendrinti įvairių tipų mokyklų paauglių dvasinių vertybių internalizacijos rezultatai lyginami su menų gimnazijos paauglių duomenimis.

The article presents a discussion of thirteen to fifteen year-old teenagers’ attitudes towards values: certain groups of most acceptable values have been identified and some dynamics of values with reference to teenagers’ age has been established. There is also a comparison of teenager attitudes drawn between the former soviet school situation in Lithuania.

Straipsnyje nagrinėjama namų darbų paskirtis mokinių ir mokytojų požiūriu, sunkumai, su kuriais susiduria mokiniai, namų darbų atlikimo lygis mokinių ir mokytojų požiūriu, mokinių pageidavimai skiriant namų darbus