Pauliukevičiūtė, Klaudija

Šio darbo problema yra tai, kad dėl greito gyvenimo tempo dauguma žmonių patiria padidėjusį stresą, nuotaikos pablogėjimą, prastėja bendra psichologinė gerovė. Žmonės ima ieškoti kuo paprastesnių būdų šiai problemai spręsti ir būtent žmogaus ryšys su gamta galėtų tapti natūralia bei efektyvia priemonė šioms problemoms palengvinti. Tyrimo tikslas – išanalizuoti ryšį tarp rekreacinio laiko praleisto gamtoje ir psichologinės gerovės suaugusiųjų asmenų grupėje. Taigi, keliama pagrindinė hipotezė, kad didesnis rekreacinio laiko kiekis gamtoje yra susijęs su didesne psichologine gerove. Tyrime dalyvavo 258 suaugę asmenys (199 moterys ir 56 vyrai). Tiriamųjų amžius svyravo nuo 18 iki 67 metų (vid. 23,1). Dauguma tiriamųjų per savaitę vidutiniškai rekreacijai gamtoje skiria 2 dienas, o jų vidutinis apsilankymas gamtoje rekreaciniais tikslais dažniausiai trunka 1-2 valandas. Daugiausia apklaustųjų gyvena miesto apsuptyje (144), o likę 114 – gamtos apsuptyje. Tyrimo metodas – anoniminė elektroninė apklausa, kurios imtis atrinkta patogiuoju būdu. Apklausa sudaryta iš demografinių klausimų; klausimų apie rekreacinį laiką gamtoje; klausimų apie psichologinę gerovę. Psichologinė gerovė buvo matuojama C. D. Ryff (1989) sukurta skale (angl. Scale of Psychological Well-being). Klausimuose apie laiką gamtoje pagrinde klausiama apie galimus šalutinius kintamuosius bei rekreacinės veiklos gamtoje dažnumą per pastarąjį mėnesį, pastarąją savaitę, taip pat apie vidutinę vieno apsilankymo gamtoje rekreaciniais tikslais trukmę. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad dažnesnis apsilankymas gamtoje rekreaciniais tikslais per mėnesį yra susijęs su geresne psichologine gerove ir visomis jos poskalėmis. Suaugusiųjų asmenų didesnis rekreacinio laiko kiekis per savaitę yra susijęs su geresne psichologine gerove ir aukštesniais balais aplinkos valdymo, teigiamų santykių su kitais bei savęs priėmimo poskalėse. Kitaip nei tikėtasi, suaugusių asmenų, didesnė vieno apsilankymo gamtoje rekreaciniais tikslais trukmė nėra susijusi su geresne psichologine gerove, tačiau yra reikšmingai susijusi su aukštesniu autonomiškumu.

Tyrimo problema – pagrindinė šio darbo problema yra tai, jog vis didėjant neigiamam požiūriui į save, galvojant, jog nesame tokie geri kaip kiti, mažėja pasitenkinimas savo gyvenimu (Ge et al., 2019). Vis ieškoma būdų, kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę, todėl atjauta sau gali būti vienas iš veiksnių prisidedantis prie didesnės subjektyvios gerovės ir pasitenkinimo savo gyvenimu. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti sąsajas tarp atjautos sau ir subjektyvios gerovės jaunų suaugusiųjų imtyje. Tyrimo metodologija – tyrimas atliktas internetinės apklausos būdu, ją sudarė demografiniai klausimai, Neff (2003) atjautos sau klausimynas (angl. Self-Compassion Scale, SCS), Diener ir kiti (1985) pasitenkinimo gyvenimu klausimynas (angl. Satisfaction of Life Scale, SWLS) bei Diener ir kiti (2009) neigiamos ir teigiamos patirties klausimynas SPANE (angl. Scale of Positive and Negative Experience, SPANE). Tyrime dalyvavo 312 respondentų. 249 moterys ir 63 vyrai. Tiriamųjų amžius svyravo nuo 18 iki 29 metų (vidurkis 24.6 metų), daugiausiai tiriamųju turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Rezultatai - didesnis subjektyvios gerovės kognityvinis komponentas pasitenkinimas gyvenimu yra susijęs su didesne atjauta sau, didesniu geranoriškumu sau, bendražmogiškumu, sąmoningumu ir mažesnia savikritika, izoliacija ir perdėtu susitapatinimu. Didesnis subjektyvios gerovės afektinis komponentas teigiamas emocingumas yra susijęs su didesne atjauta sau, didesniu geranoriškumu sau, mažesniu izoliacijos ir perdėto susitapatinimo lygiu. Tarp teigiamo emocingumo ir bendražmogiškumo, sąmoningumo ir savikritikos ryšys rastas nebuvo. Didesnis subjektyvios gerovės afektinis komponentas neigiamas emocingumas yra susijęs su mažesne atjauta sau, mažesniu geranoriškumu sau, sąmoningumu ir didesne savikritika, izoliacija ir perdėtu susitapatinimu. Tarp neigiamo emocingumo ir bendražmogiškumo ryšys rastas nebuvo.

Tyrimo tikslas – atskleisti studentų polinkio į maksimalizmą, su sveikata susijusio elgesio ir subjektyviai vertinamos fizinės sveikatos sąsajas. Tyrime dalyvavo 181 studentų iš įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų (131 moterų ir 50 vyrų). Studentų polinkis į maksimalizmą buvo tiriamas naudojant MS – Maksimizacijos klausimyną. Respondentai buvo prašomi atsakyti į 13 šio klausimyno klausimų, pasirinkdami vieną iš 7 atsakymo variantų. Tuo tarpu studentų su sveikata susijęs elgesys buvo tiriamas naudojant HRBI – Sveikatai rizikingo elgesio klausimyną, kurį sudaro 28 klausimai su atsakymų variantais. Studentų subjektyviai vertinama fizinė sveikata buvo tiriama naudojant 4 klausimų klausimyną apie studentų sveikatą įvairiais laiko intervalais. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai maksimalistai pasižymi tokiomis su sveikata susijusio elgesio charakteristikomis: mažesniu fiziniu aktyvumu ir saugesniu seksualiniu elgesiu negu studentai ne maksimalistai. Didėjant sveikatai palankiam elgesiui, gerėja ir sveikatos vertinimas tiek studentų maksimalistų, tiek ne maksimalistų tarpe.