Daugirdienė, Aušra

Tyrimo tikslas – ištirti 3-5 metų vaikų kategorizavimo įgūdžių ir atminties gebėjimų trims objekto vizualioms savybėms (spalvai, dydžiui ir formai) sąsajas. Tyrime dalyvavo 83 3-5 metų vaikai iš penkių ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Tyrimo metodas – eksperimentas, kurio metu tyrimo dalyviams rodomi paveikslėlių rinkiniai planšetinio kompiuterio ekrane. Tyrimą sudaro dvi užduotys: objekto savybių atminties užduotis – skirta ištirti tyrimo dalyvių atminties gebėjimus trims vizualioms objekto savybėms (spalvai, dydžiui ir formai) ir formos pojūčio užduotis – skirta ištirti tyrimo dalyvių gebėjimą kategorizuoti objektus pagal tam tikrą vieną objekto savybę (spalvą, dydį ar formą). Kiekviena užduotis sudaryta iš šešių serijų, trijose iš šešių serijų naudojama sufleravimo pagalba – objektai yra sugyvinti ir juos pristatant naudojami tokie lingvistiniai sufleravimai, kaip žodis „žaislas“ ir sukurtas jo vardas, kitose trijose serijose nėra naudojama sufleravimo pagalba. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad sufleravimo pagalba nepaveikė vaikų atminties gebėjimų, bet naudojant sufleravimo pagalbą 3-4 metų vaikai dažniau kategorizavo objektus pagal formą, o 4-5 metų vaikai dažniau kategorizavo pagal dydį. Tačiau 4-5 metų vaikų objektų kategorizavimas pagal spalvą ir formą padažnėjo tuomet, kai nebuvo naudojama sufleravimo pagalba. 3-4 metų vaikai dažniau kategorizavo objektus pagal spalvą, o 4-5 metų vaikai dažniau kategorizavo objektus pagal formą, tačiau jų atminties gebėjimai nesiskiria. 3-5 metų berniukų ir mergaičių gebėjimai atsiminti objektus ir juos kategorizuoti nesiskiria. Tyrimo dalyvius suskirsčius į turinčius tam tikrą kategorizavimo įgūdį ir jų neturinčius, pastebėta, jog kategorizavimo įgūdžiai ir atminties gebėjimai objekto vizualioms savybėms yra susiję – vaikai, pasižymintys formos pojūčiu turi geresnę atmintį objekto spalvai ir formai, lyginant su pasižyminčiais spalvos pojūčiu ar nedemonstruojančiais kategorizavimo įgūdžių.

Darbo tikslas – ištirti gebėjimo atpažinti veidus skirtumus tarp įvairaus amžiaus grupių. Eksperimente dalyvavo 93 asmenys (vyrų – 41, moterų – 52), suskirstyti į keturias amžiaus grupes paaugliai (11-18 m.), jauni suaugusieji (20-35 m.), vidutinio amžiaus suaugusieji (36-55 m.) ir vyresniojo amžiaus suaugusieji (56-75 m.). Atpažinimui buvo naudojamos juodai baltos paauglių, suaugusių vyrų ir moterų nuotraukos neutralia veido išraiška. Nustatyta: 1)gebėjimas atpažinti veidus tobulėja paauglystėje ir optimalų lygį pasiekia apie dvidešimt penktuosius gyvenimo metus; 2)jauni suaugusieji geriau nei paaugliai ir vyresnio amžiaus žmonės įsimena ir atpažįsta anksčiau matytus veidus; 3)jaunesnių paauglių (11-13 m.) ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų iki 70-ies metų veidų atpažinimo lygis yra panašus; 4)nuo 71-erių metų amžiaus vyresni suaugusieji blogiau atpažįsta veidus, lyginant su paaugliais; 5) paaugliai statistiškai reikšmingai geriau atpažįsta savo bendraamžių veidus, lyginant su kito amžiaus veidų atpažinimu; 6)vidutinio amžiaus suaugusieji statistiškai reikšmingai geriau atpažįsta to paties amžiaus veidus, lyginant su jaunais ir vyresnio amžiaus suaugusiais, tačiau nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo atpažįstant paauglių veidus.

Kasdienybėje žmogus susiduria su daug įvairios informacijos, kurią jis priima regėdamas, girdėdamas ir liesdamas. Vienu metu individas geba priimti daug išorinių ir vidinių signalų, tačiau negali visų jų apdoroti ir identifikuoti. Dėmesio pagalba jis atsirenka tą informaciją, kuri esamu momentu jam yra reikšmingiausia, taigi, dėmesio procesas yra apibrėžiamas kaip psichinės veiklos kryptingumas (Bowman, Wyble, 2007). Vienas iš naujausiai nagrinėjamų dėmesio proceso ypatumų yra Dėmesio Mirksnio efektas (angl. Attentional Blink). Šis fenomenas apibrėžia laiko tarpą, reikalingą vieno objekto suvokimui, t.y. žmogus priimdamas informaciją, kol apdoroja vieną objektą (nustato jo sensorines savybes, jas susieja į visumą ir atpažįsta), tuo momentu jis negeba priimti kitų. Raymond et al. (1992), Dėmesio Mirksnio efekto sąvokos autorius, nurodė apytikslę šio reiškinio trukmę, kuri lygi 180 – 270 milisekundžių. Šio darbo metodologija sudaryta, remiantis kitų autorių (Arnell et al., 2007; Bowman, Wyble, 2007; Ganis, Patnaik, 2009; Kelly, Dux, 2011; Langley et al., 2008; Miyazawa, Iwasaki, 2010; Scwabe, Wolf, 2010 ir kt.) atliktais tyrimais: Dėmesio Mirksnio efektas yra analizuojamas stimulus pateikiant pagal greitą nuoseklią vizualinio pateikimo seriją ir tiriamieji yra instruktuojami iš pateiktos sekos įvardinti apibūdintą taikinį (-ius). Stimulinė medžiaga tokio pobūdžio tyrimuose yra labai įvairi: žodžiai, raidės, skaičiai, simboliai, fotografijos, paveikslai ir pan. Šiame tyrime buvo pasirinkti žodžiai ir tarp jų įsiterpiančios simbolių grupės. Tarp žodžių – taikinių, kuriuos tiriamiesiems reikėjo įvardinti, įsiterpdavo skirtingas trikdžių kiekis. Magistro darbe buvo siekiama išanalizuoti emocionalių žodžių poveikį Dėmesio Mirksnio efektui. Todėl tiriamiesiems buvo pateikiami žodžiai, kurie autorių (Anderson, 2005; Arnell et al., 2007; Huang et al., 2008) darbuose minimi, kaip turintys emocinį reikšmingumą. Be to, šio darbo tiriamieji turėjo individualiai įvertinti pateiktų žodžių emocionalumą. Taip pat, darbe siekta išsiaiškinti apie skirtingų informacijos apdorojimo lygių poveikį Dėmesio Mirksnio efektui. Todėl tiriamieji buvo instruktuojami iš pateiktos stimulų sekos, pasakyti žodį: a) kuris buvo parašytas didžiosiomis raidėmis (struktūrinis informacijos apdorojimo lygis); b) kuris rimuojasi su žodžiu „sakinys“ (akustinis informacijos apdorojimo lygis); c) kuris yra priskiriamas kategorijai „gamta“ (semantinis informacijos apdorojimo lygis). Šiame darbe nagrinėjami analizuojančių Dėmesio Mirksnio efektą autorių tyrimai, naudojama panaši metodologija, o remiantis tyrimo rezultatais ir išvadomis, suformuluotas Dėmesio Mirksnio efektą aiškinantis modelis.

Poggendorfo iliuzijos stiprumas didėja mažinant kampą tarp pasvirųjų ir vertikalių tiesių ir didinant atstumą tarp vertikalių tiesių. Poggendorfo iliuzijos stiprumas mažinant kampą tarp pasvirųjų ir vertikalių tiesių (išskyrus 5°) ir atstumą tarp vertikalių statistiškai reikšmingai (p-reikšmė 0,000-0,006) susijęs. Remiantis visais Poggendorfo iliuzijos stiprumo rezultatais tiriamuosius pagal akies dominavimą galima suskirstyti 61,7% tikslumu. Tiriamųjų akies dominavimo klasifikavimas pagal Poggendorfo iliuzijos stiprumą keičiant kampą tarp pasvirųjų ir vertikalių tiesių galimas 48,0% tikslumu. Tiriamųjų akies dominavimo klasifikavimas pagal Poggendorfo iliuzijos stiprumą keičiant atstumą tarp vertikalių tiesių galimas 49,0% tikslumu. Pagal visus Poggendorfo iliuzijos matavimus kairės ir dešinės akies dominavimą (neįtraukiant tiriamųjų, kurių abi akys dominuojančios) galima numatyti 88,9% (kairės akies dominavimą galima numatyti 87,5%, dešinės – 89,7%) tikslumu.