Žmogus ir žodis / Man and the Word, 2011, t. 13, nr. 3: Svetimosios kalbos

Straipsnio tyrimo objektas - lietuvių ir anglų kalbų sangrąžos vartojimo ypatumų palyginimas. Tyrime remiamės 6718 sangrąžinių konstrukcijų pavyzdžiais, surinktais J. Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“, ir šių veiksmažodžių angliškais atitikmenimis Olgos Shartse vertime. Darbe siekėme ištirti, ar sutampa šių modelių raiška lietuvių ir anglų kalbose, t.y. norėjome palyginti, kokiomis priemonėmis lietuvių ir anglų kalbose reiškiama sangrąžos reikšmė; apibūdinti kokias dar reikšmes galima išreikšti sangrąžiniais veiksmažodžiais abiejose kalbose ir nustatyti, kas lemia refleksyvizacijos proceso ypatumus ir skirtumus šiose kalbose. Tyrimas atliktas deskriptyviniu metodu, o jo rezultatai parodė, kad tiek lietuvių, tiek anglų kalbose sangrąžos dalelytė dažniausiai atlieka savo tiesioginę funkciją, t.y. žymi semantinį refleksyvumą. Taip pat nustatėme, kad abiejose kalbose sangrąžinės konstrukcijos gali būti vartojamos ir kitoms reikšmėms išreikšti, tačiau lietuvių kalboje visuose modeliuose markiruotos konstrukcijos vartojamos dažniau negu anglų kalboje. Tyrimo rezultatai leidžia mums teigti, kad lietuvių kalboje galimas platesnis sangrąžinių konstrukcijų pritaikymas, t.y. jos gali išreikšti daugiau semantinių modelių. Apibendrindami galėtume teigti, kad sangrąžos vartojimo lietuvių ir anglų kalbose skirtybes lemia šių kalbų morfologinių struktūrų ypatumai.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas lietuvių gimtosios kalbos vartotojų, besimokančių anglų kaip svetimosios kalbos, sakytinės kalbos fraziškumas. Lietuvių studentų vartojama anglų kalba, ypač sakytinė, iki šiol beveik netyrinėta. Straipsnyje aprašomas šiuo metu kaupiamas studentų sakytinės anglų kalbos tekstynas (LINDSEI-LITH), kuris sudaromas kaip tarptautinio Liuveno universitete kuriamo sakytinės negimtakalbių anglų kalbos vartotojų tekstyno komponentas, bei aptariami bandomieji šiame tekstyne pasikartojančių žodžių junginių tyrimai. Gautieji duomenys rodo, kad lietuviai studentai vartoja gana daug frazinių junginių, tačiau šių junginių fraziškumą lemia ne jų frazeologiniai ypatumai, o pragmatinės funkcijos.

Straipsnyje kalbama apie Moldovos Respublikos nacionalinę kalbą, rumunų etnogenezę. Rumunų kalba susiformavo V-VI a. buvusios Dakijos teritorijoje. Vi-duramžiais susiformavo 3 atskiros rumunų kunigaikštystės, kurios 1600 m. pirmą kartą susijungė į vieną valstybę. Pakartotinis rumunų žemių susijungimas įvyko 1856 m. XIX a. (rusų – turkų karai) ir XX a. (Spalio revoliucija Rusijoje, Ribentropo – Molotovo paktas, Antrasis pasaulinis karas, sovietinė agresija, komunistinis režimas) istoriniai įvykiai lėmė dalies teritorijų, kuriose nuo senų laikų gyveno rumunai, atskyrimą, aneksiją. Rumunijos dalis buvo atskirta, prijungta prie SSRS – tokiu būdu suformuota Moldavijos SSR. Sovietinė propaganda buvo nukreipta dirbtinai atskirti rumunų tautos dalis – stengtasi įrodyti ir įdiegti praktikoje mintį, kad rumunai, gyvenantys Rumunijoje ir Bukovinoje, ir moldavai, gyvenantys Moldavijos SSR, yra skirtingos tautos, kalbančios skirtingomis kalbomis: Rumunijoje – rumuniškai, Moldavijos SSR – moldaviškai. Tokiu būdu buvo formuojama dirbtinė moldavų kalba, pritaikoma jai kirilika. Po Moldovos nepriklausomybės nuo SSRS paskelbimo kirilika pakeičiama lotyniška rašto sistema. Tačiau sovietinės politikos padariniai dėl Moldovos nacionalinės kalbos jaučiami ir dabar – ginčai, kuri kalba – rumunų ar moldavų – vartojama Moldovoje, tebevyksta. Moldovai vis labiau integruojantis į europines struktūras ir atsikratant primestos sovietinės ideologijos, atsiranda daugiau galimybių pripažinti istorinę tiesą, kad tiek Rumunijoje, tiek Moldovoje gyvenantys žmonės yra to paties etnoso ir vartoja tą pačią rumunų kalbą. Šalies visų lygių švietimo programose nevartojamas terminas moldavų kalba, mokomosios disciplinos yra rumunų kalba, rumunų literatūra, rumunų istorija.

In the French language the category of aspect is related unevenly either to grammar or style. In French it is not a regular grammatical category. Referring the French verb we cannot indicate whether it expresses a continuous action or a repeated action, as we can do in case of future or past frequentative tense. In the Lithuanian and Slavonic languages the category of aspect is very important, whereas in French it is only the remnant of the defunct grammatical phenomena meeting the occasional needs. After the thorough analysis of the category of aspect in Analytic (French) and Synthetic (Lithuanian, Slavonic languages) languages, the following conclusion could be made: the category of aspect in Lithuanian and Slavonic languages is a binary grammatical category reflecting both abstraction of meanings and oppositional character. This statement is proved by the fact that although the kernel of the category of aspect is made up of the verbs which have different lexical meanings, they can still be juxtaposed as expressing opposed character of one and the same process.

The purpose of this study is to explore how human unhappiness is expressed through English and Lithuanian zoomorphic idioms. The research has been carried out deriving from both quantitative and qualitative perspectives, focusing on understanding of the main theoretical aspects of an idiom and the notion of ‘unhappiness’, and searching for the relationships between animal idioms in the comparable languages. To illustrate the main similarities and differences between animal idioms in two languages, 79 English and 122 Lithuanian animal idioms denoting unhappiness were subjected to the analysis. The comparative, descriptive and content analysis methods were mainly employed in the study. The analysis showed that the English and Lithuanian languages do not differ substantially in the choice of animals expressing the concept of unhappiness: 19 animal names coincided in both languages. However, although a number of idioms in the English and Lithuanian languages contain the same animals, they represent different aspects of unhappiness. The findings revealed that idioms connected with the dog comprise the biggest part of phraseological units in both languages; in the English language they make 25% while in the Lithuanian – 30% of the overall figure. Other animal names are not so conspicuous.

Straipsnyje nagrinėjama socialinių ir kultūrinių pokyčių įtaka lietuvių kalbai, jos leksikai. Pastebima, kad lietuvių kultūra ir pamatinės vertybės menkinamos. Apskritai kinta lietuvių tautos vertybių sistema. Prie šių reiškinių taikosi lietuvių kalba, ypač jos leksika. Atskleidžiamos kultūros, ypač etninės, tradicinių vertybių transformacijos apraiškos lietuvių kalboje. Ryškėja, kad žeidžiamas lietuvių kultūros ir lietuvių kalbos savitumas. Analizuojamas visuomenės ir jos vartojamos lietuvių kalbos ryšys, t. y. kokia visuomenė, tokia ir jos kalba. Aptariama anglų kalbos, kaip vieno iš svarbiausių globalizacijos veiksnių, sustiprėjusi įtaka lietuvių kalbai, jos leksikai, ypač skolinių ryškiausios vartojimo tendencijoms. Nagrinėjami ryškesni tarptautinių žodžių ir apskritai skolinių vartojimo polinkiai lietuvių kalboje. Skoliniams suteikiama ir naujų reikšmių, paremtų atitinkamų anglų kalbos žodžių reikšmėmis. Ir savų lietuviškų žodžių vartoseną veikia anglų kalba. Anglų kalbos modeliai perkeliami į lietuvių kalbą, formuojasi kalbų mišinys. Vartojama leksika vertinama lietuvių kalbos normų ir etniniu požiūriu.

Straipsnyje nagrinėjami sudėtiniai prijungiamieji pažyminio sakiniai prancūzų ir lietuvių kalbose. Naudojantis aprašomuoju-lyginamuoju metodu tiriamos teorinės šio reiškinio charakteristikos abiejose kalbose. Tiek lietuvių, tiek prancūzų kalbose šalutinio pažyminio sakinio pagrindinis elementas yra santykinis įvardis, prancūzų kalboje šie sakiniai todėl ir vadinami santykiniais. Lietuvių kalboje – pažyminio šalutiniais sakiniais, t.y. pagal jų funkciją. Abiejose kalbose šalutinių pažyminio sakinių skirstymas pagal jų referencinę prasmę (sens référentiel) sutampa. Prancūzų lingvistikoje jie skirstomi į pažymimuosius (déterminatives) ir paaiškinamuosius (explicatives). Tiriant prancūzų autorių kūrinius ir jų vertimus į lietuvių kalbą atsiranda struktūrinių skirtumų: skiriasi atraminio žodžio pažyminių vieta pagrindiniame sakinyje. Taip pat keičiasi sudėtinio prijungiamojo sakinio struktūra: išnykus antrajam predikaciniam vienetui jis virsta paprastu sakiniu. Be to, šalutinis sakinys gali virsti ir savarankišku sakiniu. Semantinių skirtumų nedaug: abiejose kalbose šalutiniai pažyminio sakiniai turi ir aplinkybių (laiko, priežasties, vietos) niuansų, kurie prancūzų kalboje yra implicitiniai, o lietuvių kalboje turi eksplicitinę raišką. Skyryba prancūzų kalboje nėra tiksliai apibrėžta, lietuvių kalboje šalutinis sakinys visada atskiriamas kableliu.

Straipsnyje keliamas klausimas, ar užsienio kalbos žodyno mokymas ir įtvirtinimas priklauso nuo užduoties tipo, remiantis Laufer ir Hulstijn (2001) užduočių aprašu. Šiam tikslui 77 Irano studentai (A2 anglų kalbos lygis) buvo atrinkti pagal Kembridžo skaitymo egzamino rezultatus. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes, kuriose užduotys skyrėsi pagal reikalaujamą tiriamųjų aktyvumą. Buvo atliekamos skaitymo, skaitymo, įrašant praleistus žodžius, ir sakinių sudarymo užduotys. Buvo tikrinamas 14 naujų žodžių įsiminimas iš karto atlikus užduotis ir praėjus dviem savaitėm. Tyrimo rezultatai parodė, kad geriausiai žodžius įsiminė ta grupė, kuri sudarinėjo sakinius, kai vartojami žinomi ir naujai išmokti žodžiai. Straipsnyje daroma išvada, kad žodyno mokymo efektyvumas priklauso nuo besimokančiųjų aktyvumo, atliekant kūrybines užduotis.

Straipsnyje aprašomo tyrimo tikslas – įvertinti tokių rašytinio teksto tobulinimo būdų (strategijų) kaip pasitikrinimo pagal atmintinę, kolegiško studentų ar dėstytojo taisymo vaidmenį, ugdant Irano studentų anglų kalbos rašymo gebėjimus. Tyrime dalyvavo 72 studentai, kurie laikė rašytinės anglų kalbos mokėjimo lygio nustatymo testus, po kurių buvo suskirstyti į tris – kontrolinę ir dvi eksperimentines – grupes. Eksperimentinėse grupėse 16–os užsiėmimų metu buvo taikomos skirtingos taisymo strategijos. Baigiamojo testo rezultatai buvo apdoroti, remiantis ANOVA programa. Rezultatai parodė, kad trys grupės pasiekė skirtingą rašymo gebėjimų lygį. Be baigiamojo testo, buvo įvertinti ir ketvirto, aštunto bei penkiolikto užsiėmimo rašto darbai. Grupė, kurioje savo darbus tikrino patys studentai, dirbo sėkmingiau, negu grupė, kurioje darbus tikrino mokytojas. O grupė, kurioje studentai taisė vieni kitų darbus, nebuvo ženkliai sėkmingesnė. Tyrimas taip pat parodė, kad siekiant mažinti dažniausiai pasitaikančių klaidų skaičių, visos trys strategijos taikytinos kompleksiškai.

Straipsnyje akcentuojama būtinybė įdiegti testų metodikas, siekiant nustatyti rusų filologijos bakalaurų profesinio pasiruošimo kokybę. Remiantis mokymo turiniu gali būti rengiama moksliškai pagrįsta aprobuota ir standartizuota testų sistema. Jos taikymas vietoj tradicinių egzaminų bilietų leistų objektyviau nustatyti realias rusų filologijos bakalaurų žinias, patikimiau įvertinti būsimojo absolvento išsilavinimo kokybę ir tuo remiantis įtakoti mokymosi proceso efektyvumą.