The article analyses the cultural, political and religious phenomena which could be regarded as the roots of tolerance in the Lithuanian national consciousness and considered as educational factors in the upbringing of new generations. As an example of religious tolerance, one can remind the polemics not only between the Catholics and Protestants but also between Orthodox and Jews. As an example of political and economic freedom, one can regard the possibility given to Ivan Fiodorov to print books in Vilnius while it was prohibited in Moscow. These many other facts of multifarious tolerance should not be forgotten and could be used in the process of moral education.

Straipsnis yra trečioji ir paskutinė darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ religijos laisvės gynime (1972-1989) dalis. Jame apžvelgiami Kronikoje skelbti kreipimaisi ir jų adresatai, leidinio gavėjų reakcijos, Kronikos įtakos valstybės politikai Bažnyčios atžvilgiu atspindžiai ir jos išlikimas. Kronikoje buvo spausdinami asmeniniai ir kolektyviniai laiškai, pranešimai, prašymai, sveikinimai, padėkos ir protestai, siųsti įvairioms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Vakaruose ir Vatikane. Pati Kronika buvo tarsi nuolatinis, aktyvią reakciją kėlęs kreipimasis į skaitytojus. Po Kronikos atsiradimo valstybė padarė šiek tiek nuolaidų savo politikoje religijos atžvilgiu. Deja, tų nuolaidų priežastis buvo ne antireliginės kovos susilpnėjimas, bet veikiau taktinis manevras, skirtas nuslopinti augantį nepasitenkinimą, nuslėpti ateistinės propagandos stiprėjimą, sustabdyti tikinčiųjų kovą už savo teises ir pakelti Sovietų Sąjungos prestižą. Iki tol ištisus septyniolika metų Kronika trukdė sovietų valdžiai įtikinėti, kad Sovietų Sąjungoje laikomasi Sovietų Konstitucijos garantijų ir Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų, kad šioje šalyje egzistuoja religijos laisvė. Priešiškai valdžiai nepavyko sustabdyti Kronikos leidimo. Jos sėkmę lėmė vaisingas redaktorių ir „redakcinės kolegijos“ bendradarbiavimas ir išankstinis veiksmų planavimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos viso trijų dalių darbo bendrosios išvados.

Straipsnyje aptariama katalikiškoji mokykla, atsižvelgiant į Bažnyčios edukacinę misiją. Akcentuojamas mokyklos vaidmuo religinio ugdymo procese, analizuojamos savybės, lemiančios mokyklos katalikiškumą ir jos auklėjamosios veiklos Bažnyčioje bei visuomenėje veiksmingumą. Straipsnyje katalikiškoji mokykla atskleidžiama kaip vieta, kur žmogiškoji asmenybė visapusiškai ugdoma pagal aiškų ugdymo planą, kurio pagrindas yra Kristus.

Šiame straipsnyje apibūdinta islamas, kanoniškas Bažnyčios požiūris į mišrias šeimas ir su tuo susijusios problemos. Viena iš jų ta, jog remiantis religine teise, ne musulmonas praranda apsisprendimo laisvę - jis turi priimti islamo tikėjimą. Straipsnyje bandoma pažvelgti į islamo pasaulį teisiniu aspektu: kokia islamo įtaka teisei, koks civilinės teisės ir religinių papročių santykis. Islamas yra religinė, teisinė, politinė ir kultūrinė sistema. Kalbant apie islamą, sunku atskirti teisę nuo religijos ar kultūrą nuo religinių papročių. Islamo teisės bruožas tas, kad ji yra labiau grindžiama religija ir nevienodai praktikuojama didžiulėje musulmoniškoje erdvėje. Bažnyčia į islamą žiūri globaliniu mastu. Bažnyčia yra visada pasiruošusi dialogui su kitų kultūrų žmonėmis. Kad pasaulyje klestėtų taika ir teisingumas.

Žmogaus santykis su begalybe, amžinybe, visuma nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka. Tai konkrečiai išgyvenama patirtis kaip esamybė, kaip tikrovė. Religinė patirtis koegzistuoja su visa kita žmogaus išgyvenama patirtimi kasdienybėje ir negali būti nuo jos atskirta. Religinė patirtis tampriai siejasi su mistine patirtimi. Galiausiai, kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis: tikroji Tikrovė atsiveria tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje. Ją galime pažinti tik savo buvimu.

Bronislavas Kasparas Malinovskis (1884-1942) yra lenkų kilmės britų mokslininkas, vienas iš įtakingiausių socialinės antropologijos klasikų ir jos pradininkų. Šioje mokslinėje disciplinoje nuo pat pradžių pagrindinis dėmesys buvo telkiamas į tradicinių visuomenių problematiką ir buvo siekiama atskleisti bendražmogiškosios kultūros funkcionavimo ir vystymosi dėsningumus. Socialinių mokslų istorijoje Malinovskio vardas yra siejamas visų pirma su funkcionalizmo mokyklos įkūrimu XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Funkcionalistinis Malinovskio požiūris į religiją ir magiją reiškia jo siekimą analizuoti visų pirma jų socialines funkcijas arba vaidmenį, kurį atlieka visuomenės kultūros kaip visumos išsaugojimui ir tęstinumui.

Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.

Ekonominę migraciją iš Lenkijos į Latviją ir Estiją nulėmė šių šalių socialinė-ekonominė padėtis. Vidinė emigracijos priežastis Lenkijoje buvo santykinis gyventojų perteklius kaime ir jo sukeltas skurdas. Esant tokiai padėčiai daug žmonių manė, kad vienintelė išeitis pagerinti savo egzistenciją – emigravimas. Darbo rankų Lenkijos kaime perteklius atsirado tuo pat metu, kai Latvijos ir Estijos žemės ūkis sparčiai vystėsi ir šių šalių kaime trūko darbininkų. Tad darbo neturintys Lenkijos kaimo gyventojai ėmė vykti į darbo rankų stokojančią Latviją ir Estiją. Ekonominė emigracija į Latviją tęsėsi nuo 1928 iki 1939 m., o į Estiją – nuo 1937 iki 1939 m. Skaičiuojama, kad per šį laikotarpį Latvijos kaime yra dirbę daugiau kaip 100 tūkst., o Estijoje – 5–7 tūkst. Lenkijos piliečių. Ekonominiai emigrantai labai įvairavo tautybės aspektu, tačiau daugumą jų vienijo išpažįstamas katalikų tikėjimas. Lenkijos valdžia siekė užtikrinti šių migrantų sielovadą lenkų kalba. Tai buvo įmanoma, nes Latvijoje ir Estijoje buvo lenkų kunigų. Lenkijos valdžia emigrantus ragino dalyvauti lenkų dvasininkų aukojamose Mišiose. Šitaip, pasitelkus sielovadą lenkų kalba, siekta užkirsti kelią migrantų asimiliacijai. Tačiau Latvijos valdžia priešinosi lenkų kunigų veiklai, – tai nulėmė tuo metu sudėtingų lenkų ir latvių santykių šalies viduje ypatumai. Tuo metu daug emigrantų visiškai nedalyvavo Mišiose: siekdami didesnio užmokesčio, vietoje Mišių sekmadieniais ir švenčių dienomis jie rinkosi darbą. Lenkijos valdžios ir dvasininkų vertinimu, religinis indiferentiškumas neigiamai paveikė ženklios dalies emigrantų moralę.

Dabartinėje Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje greta etikos mokiniai turi galimybę rinktis ir kitą dorinio ugdymo discipliną-tikybą. Religinio ugdymo praktikos tyrimai mokykloje yra tik fragmentiški, tad labai aktualu juos papildyti naujais. Visuomenėje vis didėjant dvasiniam nuosmukiui itin svarbu išanalizuoti realiątikybos mokymo padėtį mūsų mokyklose. Straipsnyje pateikiami moksleivių nuomonių ir nuostatų tyrimo duomenys leidžia plačiau aptarti tikybos pasirinkimo motyvų, įtakojančių veiksnių bei jų kaitos ypatumus. Rezultatai įgalina formuoti religinio ugdymo optimizavimo bendrojo lavinimo mokykloje kryptis ir teikti rekomendacijas.