Catholic Ministry among Polish economic emigrants in Latvia and Estonia (1928–1939)
| Author |
|---|
Grzybowski, Jerzy |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2023 | 1(35) | 23 | 34 |
Ekonominę migraciją iš Lenkijos į Latviją ir Estiją nulėmė šių šalių socialinė-ekonominė padėtis. Vidinė emigracijos priežastis Lenkijoje buvo santykinis gyventojų perteklius kaime ir jo sukeltas skurdas. Esant tokiai padėčiai daug žmonių manė, kad vienintelė išeitis pagerinti savo egzistenciją – emigravimas. Darbo rankų Lenkijos kaime perteklius atsirado tuo pat metu, kai Latvijos ir Estijos žemės ūkis sparčiai vystėsi ir šių šalių kaime trūko darbininkų. Tad darbo neturintys Lenkijos kaimo gyventojai ėmė vykti į darbo rankų stokojančią Latviją ir Estiją. Ekonominė emigracija į Latviją tęsėsi nuo 1928 iki 1939 m., o į Estiją – nuo 1937 iki 1939 m. Skaičiuojama, kad per šį laikotarpį Latvijos kaime yra dirbę daugiau kaip 100 tūkst., o Estijoje – 5–7 tūkst. Lenkijos piliečių. Ekonominiai emigrantai labai įvairavo tautybės aspektu, tačiau daugumą jų vienijo išpažįstamas katalikų tikėjimas. Lenkijos valdžia siekė užtikrinti šių migrantų sielovadą lenkų kalba. Tai buvo įmanoma, nes Latvijoje ir Estijoje buvo lenkų kunigų. Lenkijos valdžia emigrantus ragino dalyvauti lenkų dvasininkų aukojamose Mišiose. Šitaip, pasitelkus sielovadą lenkų kalba, siekta užkirsti kelią migrantų asimiliacijai. Tačiau Latvijos valdžia priešinosi lenkų kunigų veiklai, – tai nulėmė tuo metu sudėtingų lenkų ir latvių santykių šalies viduje ypatumai. Tuo metu daug emigrantų visiškai nedalyvavo Mišiose: siekdami didesnio užmokesčio, vietoje Mišių sekmadieniais ir švenčių dienomis jie rinkosi darbą. Lenkijos valdžios ir dvasininkų vertinimu, religinis indiferentiškumas neigiamai paveikė ženklios dalies emigrantų moralę.
The economic emigration from Poland to Latvia and Estonia was a consequence of the socioeconomic situation in both countries. The internal determinants of emigration were agrarian overpopu lation and poverty in the Polish countryside. In this situation, many people saw a chance to improve their existence in exile. The problem of overpopulation and an excess of hands in the Polish countryside coincided with rapid economic development in Latvia and Estonia, which led to a shortage of manpower in agriculture. The emigration movement to Latvia lasted from 1928 to 1939. Emigration to Estonia lasted only three years: 1937–1939. The number of Polish workers employed in Latvian agriculture is estimated at over 100,000 people. In Estonia, there were five to seven thousand Polish farmers and several hundred miners. The religious structure of the emigrants was diverse; most were Catholics. The Polish authorities tried to provide these people with pastoral care, sending Polish priests to Latvia and Estonia in order to prevent the assimilation of Poles in exile to the local, predominantly Protestant, population. However, the Latvian authorities opposed the actions of the Polish clergy – this was due to the complexity of Polish-Latvian relations inside the country at the time. Nevertheless, many emigrants did not attend church because they received increased wages for working on Sundays.