Ugdymas, kaip žmogaus prigimtinių galių tobulinimas, asmenybės kaitos procese stiprina jos savivoką bei saviraišką ir yra glaudžiai susijęs su filosofijos, etikos, religijos, meno ir mokslo įprasminimu ugdytinio sąmonėje, jo veikloje ir elgesyje. Ugdomoji veikla, determinuota socialinio konteksto, istoriškai ir ideologiškai atspindi skirtingų ugdymo modelių pasirinkimą ir jų realizavimą. Straipsnyje nagrinėjama Aurelijaus Augustino pateikta septynių laisvųjų menų kilmė ir jų studijavimo tvarka bei ryšys su dieviškuoju įstatymu. Krikščioniškuoju aspektu, atskleidžiant septynių laisvųjų menų turinį, specifiką ir funkcijas asmenybės tobulinimo procese, aptariama ankstyvųjų viduramžių ugdymo sampratos transformacija.

Žmogiškojo asmens kilnumo klausimas yra aktualus. Iki šiol į jį gilintasi, bet ne daug. Visuomet lieka uždavinys klasikinės filosofijos temas permąstyti šių dienų šviesoje. Tad ir žmogiškojo asmens bei baigtinės egzistencijos klausimas yra keliamas remiantis esminėmis Tomo Akviniečio įžvalgomis bei šiuolaikinių filosofų mintimis. Svarbu akcentuoti, kad tiek klasikinė filosofija (metafiziniu aspektu grindžianti asmens kilnumą ir baigtinės egzistencijos vertę), tiek fenomenologinė, personalistinė ar dialogo filosofija iš esmės gilinasi į problemą, kuri yra pats subjektas. Žmogiškąjį klausimą išsamiai tyrinėjo S. Kierkegaard, M. Buber, M. Heidegger, E. Stein, E. Levinas, ir kiti -kiekvienas iš jų savitu būdu. Asmens problemą analizuoja P. Ricoeur. B. Mondin, R. Lucas Lucas filosofinės antropologijos bei metafizikos kontekste mąsto apie esminius asmens aspektus. Neužmirštinas K. Wojtyl’os darbas Asmuo ir veiksmas, kuriame vyksta veiksmo, kuris atskleidžia asmenį, tyrimas arba asmens tyrimas per veiksmą, būdingas fenomenologinei pozicijai.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

Straipsnyje nagrinėjama skaistumo dorybė remiantis jos apibrėžimu Katalikų Bažnyčios katekizme. Pateikiami argumentai žodžio „lytis“ keitimui į jo sinonimą „gimtis“, išskleidžiamos „asmens“ ir „įasmeninimo“ sąvokos, aprašoma, kaip jos suprantamos krikščioniškoje tradicijoje, priešpriešinant šį supratimą paplitusiam „asmeniškumo“ kaip „privatumo“ suvokimui; apmąstoma žodžio „skaistus“ vartosenos ne moralinei savybei išreikšti lietuvių kalboje prasmė.

The article “Tenderness: Outlining the Anthropological Perspective of Femininity” is written from the point of view of Philosophical Anthropology and outlines the outlines tenderness as particular feature which characterizes femininity and a special way of communicating the truth. In the hermeneutical reading of the story of Creation in Genesis and Plato’s “Symposium” the author shows that image of original unity of man and woman is deeply rooted in human nature. In the reading of John Paul II’s Apostolic letter “Mulieris dignitatem” tenderness of femininity is featured as divine gift. Article examines how the lack of tenderness deprives the sacredness from sexual relations causing alienation. Following the idea of French philosopher Ricoeur it claims that returning the sacred force to sexuality it becomes penetrated by the reciprocity of gift, so that self-centred eroticism is transformed with tenderness and sacredness of mystery of Love.

Straipsnio tikslas – gilintis į vilties bei laisvės ryšį. Tinkamiausias metodas – hermeneutika, nes ji yra atvira laiko ženklams ir konkrečiam asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Nes interpretavimas – tai laikysena kūrinio ne objekto atžvilgiu, Kūrėjo ne daikto akivaizdoje. Todėl prasmė nėra daiktiškai turima, ji veikiau yra nuolatinė nuoroda. Žymus šiuolaikinis mąstytojas Paulas Ricoeuras įvardija: „Viliuosi būti tiesoje“. Juk nuostaba yra galima, nes pasaulis yra Transcendencijos analogija, tuo tarpu viltis yra būtina, nes pasaulis yra visai kas kita negu Transcendencija. Ch. Péguy himnas vilčiai Portikas (1929) ištryško iš giliausios nevilties. Tarp dviejų didelių savo sesių – tikėjimo ir meilės – viltis yra mažoji, bet patraukianti visus. Tai viltis, nustebinanti ir Dievą. Viltis yra laukimas ir ištikimybė: laukimas to, kas mums nepavaldu; ištikimybė, nes pažadas jau slypi mūsų veiksmo ir minties gelmėje. Viltis leidžia priimti tai, kas nepriklauso vien nuo mūsų; ji atveria galutinės tikrovės kitokiškumui, kuris jau patiriamas mūsų konkrečioje kasdienybėje.

Šiame straipsnyje nagrinėjama religinės minties raida poetų kunigų Antano Strazdo (1760–1933), Kiprijono Zabičio-Nezabitauskio (1779–1937), Antano Baranausko (1835–1902), Antano Vienažindžio (1841–1892), Aleksandro Burbos (1854–1898), Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) kūryboje. Ką menininkai laikė svarbiausia? Kaip kiekvienas jų suprato žmogų Aukščiausiojo akivaizdoje? Nagrinėti vien kunigų kūrybą pasirinkta neatsitiktinai – jų literatūrinis palikimas yra kuo puikiausias to meto religinės savimonės liudytojas.

Rengiantis kurti šeimą svarbu suvokti, jog šeimos tvirtumą lemia dvasiniai, o ne materialiniai veiksniai. Šiame straipsnyje šeimos tvirtumo pamatas atskleidžiamas per žmogaus dvasinės esmės suvokimą ir dvasinio tobulėjimo praktiką. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, t. y. pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Meilė, kaip pirmapradis žmogiškosios tikrovės fenomenas, yra svarbus šeimą formuojantis faktorius. Šio straipsnio Teorinio svarstymo dalyje meilės sąvoka tampa žmogaus asmens ir prigimties supratimo raktu. Praktinio svarstymo dalyje aptariamos atskiros meilės rūšys, daugiausia dėmesio skiriant agape meilės sąvokai. Praktinių pratybų dalyje analizuojamas apaštalo Pauliaus „himnas meilei“ (1 Kor 13) kaip dvasinio tobulėjimo praktika. Tikrasis dvasingumas, kuris yra kiekvieno pašaukimo pamatas, pasireiškia gyvenant Dvasioje, gyvenant Dvasia, arba Meile.