Straipsnyje, remiantis pasaulio pažinimo turiniu, išnagrinėta, kiek I-IV klasių V.Jonynienės „Aš ir pasaulis“ (1998), V.Jonynienės, E.Motiejūnienės „Pasaulis ir aš“ (1994), VJonynienės „Mūsų pasaulis“ (1995), V.Jonynienės „Vienas pasaulis“ (1996) vadovėliuose skirta vietos istorijos pradmenims pradinio ugdymo etape, svarbiausią dėmesį atkreipiant į pagrindinių istorijos terminų aiškinimą bei aptarimą. Per šį tyrimą išsiaiškinta, kaip pradinių klasių mokiniai yra įsisavinę ir vartoja sukauptą istorijos žodyną

Šiame straipsnyje, remiantis XVI-XVIII a. dokumentais ir publikacijomis atskleidžiamos istorijos didaktinės minties ištakos ir istorijos kelias j vidurines mokyklas

Straipsnyje, remiantis carinės Rusijos švie-timo dokumentais, periodika ir kitomis publikacijomis, nagrinėjama istorijos vieta, jos tikslai ir mokymo organi-zavimas Lietuvos mokyklose 1795-1918 m. ir vykusių pokyčių priežastys. Išryškinamas carinės administracijos ir Lietuvos inteligentijos požiūris į tautos istoriją ir jos svarbą jaunimo ugdymui. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, Lietuvoje buvusi Respublikos laikų istorijos mokymo sistema buvo panaikinta. Lietuvos istorija išbraukta iš mokymo planų. Demokratiniai, respublikoniški Respublikos laikų vadovėliai buvo pakeisti rusiškais monar- chistinių pažiūrų autorių vadovėliais. Lietuvos inteligentija, krašto mokytojai stengėsi išsaugoti mokyklose tautos ir valstybės istoriją, rašė vadovėlius, populiarino šalies istoriją per grožinę literatūrą, beletristiką. Atgavus lietuvišką spaudą išsikovojo teisę mokyti Lietuvos istoriją pradžios, o Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1916—1917) ir vidurinėse mokyklose.

Per nepriklausomybės laikotarpį išryškėjo tendencija, jog Lietuvos istorikai menkai įsitraukia į istorijos didaktikos barus. Prielaidaujama, kad tokios situacijos priežastys slypi ir akademinių istorikų tam tikrose nuostatose, patirtyse, darbo įpročiuose. Straipsnyje pasitelkus dalyko literatūros analizę ir dvylikos Lietuvos akademinių istorikų kokybinį (empirinį) tyrimą siekiama išsiaiškinti akademinių istorikų santykį su mokykline istorija, istorijos mokytojais, jų istorinių tyrimų orientaciją (arba ne) į mokyklinę istoriją. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos akademiniai istorikai deda tam tikras pastangas perduodami savo disciplinos žinias ir gebėjimus istorijos mokytojams, tobulindami istorijos ugdymo turinį, tačiau susiduria su tam tikrais barjerais. Tai – mokytojų nesidomėjimas už programų ir egzaminų rėmų išeinančiais praeities aspektais, akademinių istorikų mokslo sklaidai reikalingų kompetencijų, asmeninių savybių, noro, laiko stoka. Be to, bendradarbiavimui nepalanki mokslininkų ir jų tyrimo vertinimo tvarka – mokslo sklaidos darbai neįtraukiami į vertinimo balų sistemą, iš tyrėjo reikalaujama rašyti prestižinėse užsienio leidyklose anglų kalba, dėl ko tyrimai tampa sunkiai prieinami mokyklai. Straipsnyje pateikiamos rekomendacinės gairės abiejų pusių bendradarbiavimui palaikyti.

Straipsnio išeities tašku pasirenkama problema, ar akademinė istorija ir santykiai su jos atstovais – akademiniais istorikais yra vienas iš pagrindų, ant kurio remiasi Lietuvos istorijos mokytojų dalyko žinios ir praktika. Ji kyla tiek iš teorinio mokytojų (istorijos) žinių (žinojimo) struktūros diskurso, tiek iš straipsnio autorės patirties vykdant istorijos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus. Šiuose išryškėjo nemažas atotrūkis tarp mokyklinės istorijos ir akademinės istorijos turinio, tarp istorijos mokytojų ir akademinių istorikų. Ši problema straipsnyje sprendžiama remiantis užsienio edukologine, didaktine literatūra ir 2020 m. balandžio–gegužės mėn. atlikto empirinio tyrimo su 12 istorijos mokytojų rezultatais, analizuojant šiuos aspektus: akademinės istorijos disciplinos žinių vietą istorijos mokytojų žinių (žinojimo) struktūroje; istorijos mokytojų Lietuvoje požiūrį ir santykį su akademiniais istorikais; akademinės istorijos (istoriografijos) ir jos sklaidos kanalų vaidmenį mokytojo gyvenime ir mokyklinėje praktikoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dalis mokytojų neturi galimybių ar noro susipažinti su naujausiais moksliniais tyrimais, pamokose daugiau naudojama istorinė publicistika nei patys istoriografijos veikalai, plačios ir gylio stokojančios programos bei egzamino užduotys neskatina domėtis istoriografija ir ją taikyti ir t. t. Tai rodo, kad lietuviškos mokyklinės istorijos perėjimas prie istorinio mąstymo, istorinio raštingumo ugdymo susiduria su tam tikromis problemomis. Į šias problemas būtina atsižvelgti galvojant apie mokytojų ruošimo universitetuose programų gerinimą ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimą.

he author found out that after the state of Lithuania was restored, the representatives of history didactics focused on the studies of the experience of history teaching of the Independent Lithuania (1918–1940) and the dissemination of that experience. It was gradually transitioned to the analysis and promotion of the foreign experience. Only one dissertation written by V. Malonaitienė was defended, several tens of scientific articles were written, publications of didactic type for history teachers and students were published during roughly two decades. As an academic discipline, history didactics was targeted at history teaching and established itself as a certain think tank at Lithuanian University of Educational Sciences, where most papers of scientific and methodological type were published by the lecturers S. Stašaitis, E. Bakonis and B. Šetkus. However, generally speaking, the research area of history didactics is not popular and its development is in the hands of several people only. As regards future prospects, the research on history didactics should be focused on the transition from the classical education paradigm to the interpretive paradigm. In the aftermath of this process, the research helping to correct the goals of history teaching and their implementation and the research describing the relevant teaching content as well as the research explaining the role of the teacher and the pupils in the process of history teaching and learning under the influence of globalization are required.

The article analyses the general education programmes regulating the curriculum (in Lithuania and abroad) as well as the research on the development of critical thinking skills in the work with historical sources recording the requirements for the development of the understanding of the source. It presents the results of the empirical study identifying the problems faced by history teachers during history classes while developing pupils’ critical thinking in the course of their independent work with historical sources.