This study addresses the issue of “the linguistic picture of the world” as elaborated by the Ethnolinguistic School of Lublin. Being an interpretation of the ways of conceptualizing the world entrenched in language, the linguistic picture of the world presents the views specific for a given community, its hierarchies and socially accepted systems of values. Fixed expressions are a perfect research material as they abound in cultural information arising from the interaction between linguistic meanings and other symbolic cultural codes. In the present article, an attempt has been made to explore English and Polish phraseology relating to ‘conflict’ with a view to retrieving such entrenched concepts. Expressions literally referring to the concept of conflict, expressions containing culturally recognized metonymic symbols of ‘conflict’, and those depicting activities associated with a state of ‘conflict’ have been analysed. The two realms turned out to be highly analogous, despite certain discrepancies resulting from divergent historical, political, and cultural conditions.

Kalbos išlikimas yra grupės kultūrinio identiteto dalis, todėl grupės dažnai stengiasi apsaugoti savo identitetą nuo išnykimo. Taigi tai skatina suprasti, kaip etninė grupė bando apsaugoti savo kalbą tarpetninėje aplinkoje ir etninės grupės viduje remdamasi etnolingvistinio gyvybingumo teorija, pagal kurią svarbūs du pagrindiniai aspektai: kalbos tvarumas (Su) ir stiprumas (S); ir jie turi būti pasiekti, kad kalba išliktų. Autorius parodo, jog abu šie aspektai yra labai svarbūs kalbai išlikti arba išnykti. Dėl „Konflikto švelninimo / aštrinimo“ ir „Sukurtos tapatybės“ susidūrimų vienos grupės pateisina smurtą siekdamos dominuoti, o kitos grupės – išvengti kalbos mirties. Straipsnyje aptariama etnolingvistika ir etnolingvistinio gyvybingumo teorija bei jos problemos, kalbos mirtis dviem formomis, pavyzdžiui, lingvicidas ir glotofagija, ir procesai, galintys užtikrinti kalbos išlikimą, pavyzdžiui, melioracija, revitalizacija ir atgaivinimas, taip pat pateikiama konkrečių pavyzdžių iš įvairių pasaulio dalių, iliustruojančių aptartus procesus. Tyrimo pabaigoje teigiama, kad įvairūs tarpetniniai ir (arba) vidiniai konfliktai yra neišvengiami ir gali lemti kalbos gyvavimą arba mirtį, tačiau grupės motyvacija išsaugoti savo kalbą ir tapatybę gali lemti kalbos išlaikymą ir išlikimą.

Vokiečių sociologas R. Darrendorf’as tikėjo, kad konfliktas yra kūrybinė socialinio gyvenimo pradžia ir visuomenės laisvės šaltinis. Prieštaravimai ir konfliktai yra progresyvūs veiksniai, vedantys visuomenę į priekį, jų negalima išnaikinti, bet jie gali būti racionalizuoti. Mokslininkas, tyrinėdamas konfliktus, pasiūlė būdą juos reguliuoti, suskirstant pastaruosius į etapus. Vienas iš šių etapų yra visų konflikto dalyvių susitarimas laikytis „žaidimo taisyklių”, kurios suprantamos kaip konstitucija, įstatai, susitarimai ir kt. Visos „žaidimo taisyklės” yra susijusios su būdais, kuriais planuojama išspręsti prieštaravimus, o pramoninės sociologijos požiūriu, tai apima: derybas, mediaciją, arbitražą ir privalomą arbitražą. Jei iš pradžių Rusijos įstatymų leidėjas numatė taikyti mediacijos procedūrą tik civiliniuose, arbitražo ir šeimos ginčuose, šiandien vis labiau akivaizdu, kad mediacijos institutas gali būti taikomas daug plačiau. Panašu, kad mediacija bus gana veiksminga priemonė sprendžiant konfliktus, kylančius laisvės atėmimo vietose. Uždara aplinka, kurioje yra šimtai žmonių, turinčių skirtingą išsilavinimą, gyvenimo istoriją, patirtį ir toleranciją – kaip visų kylančių prieštaravimų ir konfliktų katalizatorius. Tokioje visuomenėje pakanka vieno žodžio, kuris nuvestų į kovą, riaušes, naujų nusikaltimų padarymą ir recidyvą. Šiuo metu įvairūs bausmių vykdymo sistemos tyrėjai ir darbuotojai bando įvesti mediaciją pataisos įstaigų veikloje. Norint, kad pastarasis darbas įgytų teisinį ir sisteminį pobūdį, būtina parengti teorinę ir teisinę penitencinės mediacijos koncepcijos sampratą. Šios koncepcijos variantą autoriai pateikia šiame darbe. Straipsnyje siūloma penitencinės mediacijos samprata ir jos klasifikavimas, atsižvelgiant į konflikto subjektus. Nustatomi penitencinės mediacijos tikslai, uždaviniai ir principai. Tiesioginiai tikslai yra konfliktų sprendimas ir konfliktų lygio sumažinimas pataisos įstaigose. Ilgalaikiai tikslai yra nusižengimuų ir nusikaltimų prevencija pataisos įstaigose ir nuteistųjų nusikalstamumo prevencija atlikus bausmę. Į penitencinės mediacijos principus įeina teisėtumas, konfidencialumas, neutralumas, procedūros savanoriškumas, saugumas, mediatoriaus kompetencija ir dėmesys bausmės tikslams pasiekti. Straipsnyje atskleidžiamos penitencinės mediacijos funkcijos, objektai ir subjektai. Funkcijos apima: analitinę, taikinamąją, mokomąją, prevencinę ir metodinę. Penitencinės mediacijos objektas yra socialiniai santykiai, kylantys konfliktinėse situacijose tarp subjektų, dalyvaujančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir atlikimo procese. Penitencinės mediacijos subjektai yra asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausme, įsitraukę į konfliktą, profesionalus mediatorius (neutrali šalis), įstaigos psichologai, įstaigos administracijos darbuotojai, personalas, užtikrinantis procedūros saugumą.

The period of overcoming crises in society due to pandemics, declining economic growth, social stratification, job loss in business is characterized by political and social instability, which creates conflict situations at all levels of the social hierarchy. The transformation of modern political and economic institutions, the development of processes of reforming society are accompanied by a deepening of the contradictions between the interests and needs of different social groups and individuals. The purpose of the article is to review the main sources and causes of conflicts, and also ways to solve them in the enterprise. The main methods of resolving resource conflicts are: negotiations, information and clarification of conflicts. Conflicts of goals, values and communications are also resolved using the most effective methods inherent in these types of conflicts.

The article discusses the peculiarities of political theatre in Kostas Ostrauskas’ play Gundymai (Temptations, 1983) and Kazys Saja’s parabolic play Mamutų medžioklė (The Mammoth Hunt, 1969). The term, political theatre (unaccepted in scholarship), is revealed in these plays as the playwrights’s aim to arouse critical thinking in the audience and to form a relationship with reality, based on a value system. The elements of political theatre borrowed fromWestern Europe are highlighted by various means: through alternative space and relative time, the principle of “dream” and “theatre within a theatre”, depersonalisation, didactic character, social criticism, and use of the grotesque. The plays are interrelated by their theme, subject matter and idea, however, the allegory of the world in Ostrauskas’ Temptations, related to the cultural context and the experience of world literature, acquires a philosophical connotation. Saja’s The Mammoth Hunt, on the other hand, has a clearer foundation in social reality. Nevertheless, the dominating Aesopean language allows for the creation of the play’s polysemic grotesque world and provides an opportunity to say more than would have been allowed by public and self-censorship. In Soviet Lithuania, these versions of political theatre had a great influence on the development of Lithuanian dramaturgy in the second half of the 20th century as well as in modern times.

Straipsnyje aptariama, kaip Levo Tolstojaus romane Karas ir taika sprendžiama rusų tautai aktuali tapatybės problema. Rytų ir vakarų kultūrų konfliktas matomas kaip vidinis. Išorinė prancūzų invazija į Rusijos teritoriją tampa akstinu išryškinti vidines problemas ir visuomenės poliariškumą, kurį romano autorius perteikia binarinių opozicijų, apimančių daugumą vaizduojamojo pasaulio aspektų, principu. Šio principo idėjinis pagrindas yra racionalus arba intuityvus santykis su gyvenimu. Santykio dvilypumas kuria įtampos lauką, kuriame sukasi svarbiausių personažų ir visos Rusijos gyvenimas. Romanas atveria autoriaus pasirinkimą grįžti prie nacionalinių vertybių, šį pasirinkimą patvirtina atitinkamai interpretuojama istorija. Straipsnyje sąmoningai atsisakyta aptarti Tolstojaus romaną filosofinių ir kultūrologinių darbų, svarstančių šią sudėtingą rytų-vakarų temą, kontekste. Analitiniu struktūriniu metodu koncentruojamasi į imanentinį romano pasaulį, siekiama pabrėžti organizacinius šio sudėtingo romano principus, padedančius išryškinti esmines autoriaus nuostatas keliamo konflikto klausimu.

In the modern society it is increasing attention to the effective conflict management in schools, but in Lithuania there is one of the biggest scale of bullying in Europe, children and youth aggression which shows that there is still not found appropriate measures to solve these problems. The aim of this article is to discuss innovative methods of conflict management in schools integrating mediation in social pedagogy. Research methods: analysis of the literature, documents and the questionnaire of social educators (questionnaire). The study on the social teachers’ approach to the existing school conflicts working in various schools of general education, their management techniques and mediation integration in social pedagogy possibilities revealed that at schools they daily faced with the disagreements of the students (this was stated by almost half of the respondents), and to the solution of these disagreements the social teachers devoted considerable time: a third of respondents devotes 4 hours for the conflict management or more hours a week, a quarter – 2–3 hours a week. These results reveal the need of the innovative ways of conflict management in schools, integrating mediation in social pedagogy, to ensure a constructive conflict management and a consistent and long-term effect.

The article analyzes the conflict of interests between the two groups (Kaunas “Žalgiris” basketball club managers / owners and the club’s fans), the division of the club management principles and specific approaches to club governance. The aim of the article is to analyze the structure of relations and explain the tension between conflict participants. The managers/owners of “Žalgiris” club linked the management of the club with the development of individually formed tasks through their chosen criteria, and the adoption of a sudden, specific decision, not necessarily informing or involving the club fans in it. Meanwhile, fans linked the management of the club with the development of more open and public control policy and discussing tasks for the club in wider circle of interested persons on the basis of a long-term tradition of the club, rather than making quick decisions. The analysis of specific conflict object (management of “Žalgiris” club) makes this conflict very unusual. Officially club is a private property, which had been legally gained by the former owner. However, fans are vital to each sport club because their support contributes to the creation of the economic value of the club. The possessiveness of club becomes two sided: on the one hand it officially belongs to the legal owner, on the other – and symbolically – to the fans. Tension and conflict begin to grow if the agreement/interpretation of mutual roles between fans and owners diverge. Due to a rich tradition of public participation in sport, a strong public interest in sport and in “Žalgiris” in particular arose. For a long time the interests among sports fans and club owners coincided in Lithuania. The origin of the conflict (in analyzed case) is very symbolic, that is, the tension points became apparent when fans start to believe that their role is getting scarcer and the owner tends to behave too drastically in club management. Such a conflict became possible because of the specific Lithuanian tradition of sport support. Conflict participants chose resisting / rivalling strategy – when for each side is more important to prove their rights instead of taking care of mutual relationships. This strategy remained tight during the entire conflict.

The article explores the dynamics of the Georgian and South Ossetian conflict which has been violent over the last twenty years. It reached a critical peak again in 2008 resulting in new security developments and post-conflict situation which drifts away from reconciliation between the communities. The research explains and identifies the timelines and stages of the Georgian-South Ossetian conflict as well as the potential of violence, specifically placing a heavy emphasis on the case of the Akhalgori district, which had been under Georgian control until August 2008. Furthermore, it employs community relations theory and offers forwardlooking solutions which should lead towards reconciliation. The article concludes that reconciliation itself is a very complicated concept to be successfully applied in practice; therefore community relations theory and its approach towards gradual reconciliation between the Georgian and South Ossetian communities seems to be the most reliable option for resolution of the conflict, which should incorporate the Orthodox Church, mutual cultural and anti-intimidation works along with transparent and controllable security actors.

Jaunimo sielovada Lietuvoje pastaraisiais metais sulaukė daug dėmesio: įvairūs renginiai, susikuriančios ir išyrančios jaunimo grupės ir iniciatyvos liudija apie būtinybę peržiūrėti ne tik jaunimo sielovados formas, bet ir jų turinį: kaip jaunimui skelbti Jėzų, kad priėmę Gerąją Naujieną jaunuoliai galėtų autentiškai gyventi tikėjimu kasdienybėje. Šiame straipsnyje siūloma viena iš galimybių, kaip naujai perskaityti biblinio Jėzaus žinią atsižvelgiant į šiandienę jaunuolių patirtį pliuralistinėje visuomenėje.