Šiame straipsnyje analizuojama senyvo amžiaus asmenų, gaunančių socialines paslaugas namuose, gyvenimo kokybė. Rezultatai atskleidė, kad socialinės paslaugos asmens namuose iš dalies pagerina jo gyvenimo kokybę, bet labiausiai – artimųjų ir bendruomenės (kaimynų, savanorių) pagalba. Straipsnyje taip pat pateikiamos rekomendacijos, kaip tobuliau organizuoti socialines paslaugas.

Pastaruoju metu daugiausia gyvenimo kokybės tyrimų yra atliekama sergamumui ar aplinkos veiksniams nustatyti. Lietuvoje vykdomi priežastinės sveikatos veiksnių įtakos gyvenimo kokybei analizės tyrimai, o sveikų sportuojančių mokinių gyvenimo kokybės tyrimų mokslinėje literatūroej neaptikome. Tikslas – nustatyti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių 16–18 metų mokinių gyvenimo kokybę, požiūrį į savo sveikatą ir sportavimo motyvą. Ištirta 300 aukštesnių klasių mokinių (146 merginos ir 154 vaikinai). Tarp jų buvo 100 sportuojančių (32 merginos ir 68 vaikinai) ir 200 nesportuojančių (114 merginų ir 86 vaikinai) jaunuolių. Mokiniai sportavo sporto mokyklose (73), klube (23) ir savarankiškai (4). Tiriamųjų amžius nuo 16 iki 18 metų (vidurkis 17,1 ± 0,4 m.). Apklausai naudota uždaro tipo anoniminė anketa, parengta pagal A. Zaborskio, J. Makari (2001) ir S. Gradeckienės (2002) anketos klausimynus. Uždaro tipo anketą sudarė 57 klausimai, skirti sveikatai, sportavimo motyvams, išorinei, tarpasmeninei ir asmeninei gyvenimo kokybei įvertinti. Tiriant mokinių požiūrį į savo sveikatą nustatyta, kad ją gerai vertino 55 % sportuojančių ir 63 % nesportuojančių apklaustųjų. Sportuojantys mokiniai buvo laimingesni ir rečiau rūkė nei nesportuojantys jų bendraamžiai (p < 0,05). Visi sportuojantys apklaustieji ne pamokų metu kultivavo vieną iš sporto šakų, iš jų 87 % sportavo 7 ir daugiau valandų per savaitę. Tarp motyvų, skatinančių mokinius sportuoti, populiariausias buvo savo sveikatos stiprinimas. Vertinant išorinę gyvenimo kokybę nustatyta, kad sportuojančius mokinius dažniau nei nesportuojančius jų bendraamžius šeimoje augino tikrasis tėvas (p < 0,05). 56 % sportuojančių ir 20 % nesportuojančių mokinių tėvų bei atitinkamai 53 % ir 23 % mamų turėjo aukštąjį išsilavinimą (p < 0,05), 43 % ir 11 % mokinių šeimų gyveno individualiame name ar jo dalyje (p < 0,05), sportuojantys apklaustieji palankiau vertino mokyklos aplinką, elgesio taisykles, dalyvavimą mokyklos gyvenime. Tai rodo geresnę sportuojančių mokinių išorinę gyvenimo kokybę nei nesportuojančių. Tarpasmeninė gyvenimo kokybė reiškėsi sportuojančių mokinių geresniu sutarimu su tėvu (19 %), broliais ir seserimis (17 %) ir bendraamžiais (75 %), lyginant su nesportuojančiais (atitinkamai 6 %, 10 %, 36 %; p < 0,05), jie dažniau gerai sutarė su tėvais (atitinkamai 31,7 % ir 19,3 %), rečiau buvo barami ir gėdijami (16 % ir 33 %). 31 % sportuojančių ir 9 % nesportuojančių mokinių nurodė, kad mokytojai jais domisi kaip žmonėmis (p < 0,05). Asmeninė gyvenimo kokybė sportuojančių apklaustųjų buvo geresnė nei nesportuojančių: 87 % sportuojančių ir 68 % nesportuojančių mokinių mane, kad verti tiek pat pagarbos kaip ir kiti, atitinkamai 76 % ir 59 % nuomone, jie viską gali padaryti taip pat gerai kaip ir kiti (p < 0,05). Savo laimėjimais patenkintų buvo 61 % sportuojančių mokinių ir 31 % nesportuojančių (p < 0,05). Sportuojantys mokiniai rečiau (36 %) nei nesportuojantys (65 %) buvo apkrauti mokykloje, jiems mokymasis rečiau buvo sunkus darbas (atitinkamai 9 % ir 29 %), jie rečiau pavargdavo nuo mokymosi (atitinkamai 36 % ir 68 %; p < 0,05).

Straipsnyje pateikiama gyvenimo kokybės samprata ir išskiriama jos subjekty-vioji prasmė. Subjektyvioji gyvenimo kokybės prasmė, kaip emocijų, tapatumo ir priklausymo tam tikrai grupei suvokimo raiška, išryškinama neįgaliųjų meninio ugdymo procese. Tyrimas atskleidė sutrikusio intelekto jaunuolių gyvenimo kokybės kriterijų meninio ugdymo kontekste individualiuosius (charakterio bruožai, gebėjimai, emocijų ir nuotaikų raiška) ir socialinius (bendravimas su mokytojais, draugais, identifikavimasis su šeima) aspektus.

Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti studentų gyvenimo kokybę universiteto aplinkoje remiantis subjektyvios gerovės suvokimu fiziniu, psichologiniu, socialiniu ir dvasiniu lygmenimis. Gyvenimo kokybė (GK) – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos ir psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių ir ryšių su aplinka. Suformuluotas GK apibrėžimas: GK yra įvairiapusis kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, ir jo vertybių sistemos požiūriu. GK – tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Kai kada objektyvūs duomenys gali papildyti ar pakeisti GK įvertinimą (tuo atveju, jei individas nesugeba atlikti savianalizės). Klausimyne pateikiami klausimai suskirstyti į grupes pagal šešias gyvenimo sritis, apimančias 24 gyvenimo ypatumus: fizinė (skausmas ir diskomfortas, energija ir nuovargis, miegas ir poilsis), psichologinė (teigiami pojūčiai, mąstymas, mokymasis, atmintis ir dėmesio sutelkimas, savos vertės suvokimas, išvaizda, neigiami pojūčiai), nepriklausomybės laipsnis (judrumas, kasdieniai darbai, priklausomybė nuo vaistų ar gydymo procedūrų, gebėjimas dirbti), socialiniai santykiai (asmeniniai santykiai, praktinė socialinė parama, lytinis aktyvumas), aplinka (fizinė sauga ir saugumas, namų aplinka, finansiniai ištekliai, sveikata ir socialinė priežiūra: prieinamumas ir kokybė, galimybė įgyti informacijos ir įgūdžių, dalyvavimas laisvalaikio ir poilsio renginiuose, išorinė fizinė aplinka, transportas), dvasingumas (religija) ir įsitikinimai.

Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo SF-36 (Gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynas) rezultatais, siekiama atskleisti meno terapijos kaip psichinio harmonizavimo priemonės reikšmę, sprendžiant psichikos sutrikimais sergančių žmonių komunikacijos problemas, gerinant jų gyvenimo kokybę, kūrybinės saviraiškos potyrius. Tyrimu siekta nustatyti ir įvertinti psichikos ligomis sergančių pacientų, kuriems stacionare buvo taikyta meno terapija, gyvenimo kokybės pokyčius. Apklausti 212 psichikos ligomis sergantys Kauno miesto psichiatrijos ligoninių stacionare, kur vykdomi užimtumo ir meno terapijos užsiėmimai, besigydantys pacientai. Rinkti demografiniai, pagrindiniai psichikos ligos anamnezės duomenys. Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo tirta psichiniais sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos meno terapijos reikšmė. Stacionaro pacientai vidutiniškai dalyvavo 11,05 ± 0,29 užsiėmimų. Moterų ir vyrų motyvacija dažniausiai buvo vidutiniška, diagnozė tam įtakos neturėjo. Funkcinių rodiklių pokyčiai (fizinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichikos sveikata, energingumas / gyvybingumas, bendras sveikatos suvokimas, sveikatos pokytis) statistiškai patikimai skyrėsi tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Gauti duomenys parodė, kad į strategijos įgyvendinimo programą turėtų būti įtraukta meno terapija.

Life quality is defined not only as a good emotional condition of a person, but also as his/her adequate social status in the society and physical environment. Different aspects of life quality are analysed by a number of scholars (Campbell, Converse, & Rogers, 1977; Sen, 1993; Hollar, 1996; Felce, 2000; Veenhoven, 2000, 2001; Yuan, 2001; Noll, 2002; Galloway, 2006 and others). Lithuanian authors also pay attention to the conception of life quality (Bagdonienė, 2000), links link the life quality and regional competition (Černiūtė, 2001), analyse the influence of human health on life quality (Rėklaitienė & Juozulynas, 2003; Jatulienė, Čepienė, Kalibatas, & Juozulynas, 2003), as well as conduct research on youth life quality (Bartkutė, 2005), children’s socialisation and adult life quality (Kvieskienė & Kvieska, 2012). Scholarly literature does not provide a single conception of life quality; there is a disagreement regarding the assessment methodology of life quality; as well as different assessment criteria are presented. There is no unanimous answer to the question what components and areas of life quality assessment are. The problem is that a more exhaustive social research on the assessment of the links between life quality and childhood experiences has not been conducted yet. The aim of the research is to present the links between human life quality and childhood experiences from the social standpoint on the basis of the research results. The following objectives are posed for the attainment of the aim: 1. To make a theoretical review of the assessment of the links between life quality and childhood experiences from the social standpoint; 2. To reveal the links between life quality and childhood experiences from the social standpoint. The following methods of data collection were applied: scientific literature analysis and interview [...]

Self-management is the key response to chronic illness associated with positive outcomes such as improved health, maintained functional status and better quality of life. Self-management could be understood as a number of related actions performed by an ill person in order to overcome physical, social and psychological restrains of an illness. Medical management is an important part of self-management of chronic illness and it is common activity between ill person and general practitioners (GP). This article presents qualitative research results, the aim of which was to disclose GP’s self-management support practices and barriers that inhibit their attempts when medical services are provided to elderly people. Research was conducted in Kaunas city (Lithuania) in 2014. Data were collected and analyzed on the basis of grounded theory (Corbin, Strauss 1990). Seventeen semi-structured in-depth interviews with GP were conducted. The results reveal that self-management support is implemented in various ways. Some practices actualize it in interpersonal (GP-patient) level: information provision, education, motivation, and delegation of responsibilities. Some do it at institutional level (institution of primary health care) by organizing events and lectures. National prevention programs are also important part of self-management support. One of the biggest challenges which limits GP’s self-management support practices is a limited time for consultations. Fifteen minutes which is a common length of GP’s consultation in Lithuania is not enough when doctors face older adults with serious chronic illnesses. Other circumstances such as unmotivated patients, internalized stereotypes about old age, lack of resources, skills and knowledge needed for self-management, and unwillingness to take responsibility for treatment are also identified as barriers for self-management.

Straipsnyje analizuojama priklausomybės nuo alkoholio problema ir sveikimo galimybės anoniminių alkoholikų savipagalbos grupėje (AA). Į problemą žvelgiama sisteminiu požiūriu, aktualizuojamas biopsichosocialinis kontekstas. Teoriškai pagrindžiamos priklausomybės ir gyvenimo kokybės sampratos, pateikiami empirinio tyrimo rezultatai. Giluminio interviu duomenys atskleidžia, jog į priklausomybės ,,spąstus“ dažnai patenkama vaikystėje, kai perimamas psichosocialinis šeimos modelis. Savipagalbos grupėje, grindžiamoje 12 žingsnių ir tradicijų programa, vyksta nuolatinis dvasinio sveikimo procesas, pastebimi pozityvūs gyvenimo kokybės pokyčiai.

The aim of the study was to evaluate link between homesickness and quality of life among foreign students in Lithuania. The subjects of the study were 129'foreign students from 34 countries all over the world. All these students are now studying in Lithuania, in Vilnius’ and Kaunas’ universities. There were 72 men and 57 women. Their age was 18–30 years, mean of age is 23 years. Measures. Homesickness was assessed by the Utrecht Homesickness Scale (Stroebe, Vliet, Hewtone, Willis, 2002). Quality of life was assessed by the Quality of Life Index Generic Version III (Ferrans, Powers, 1984). Also, demographic questions were asked to know other characteristics of the participants. Results show that there is statistically signi(cant negative correlation between homesickness and quality of life (p<0,01) – increase homesickness is followed by decrease quality of life. Moreover, there is statistically signi(cant positive correlation between age and homesickness (p<0,05) and statistically signi(cant negative correlation between age and quality of life (p<0,05)'– younger students feel weaker homesickness and their quality of life is better than older students. There is no statistically signi(cant gender di/erence in level of homesickness and quality of life (p>0,05).