Savarankiškas lėtinės ligos valdymas: vyresnio amžiaus pacientų įtraukimo praktikos ir iššūkiai
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT | ||
Mikulionienė, Sarmitė | Lietuvos socialinių tyrimų centras | LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2018 | 9(2) | 89 | 110 |
Sergant lėtinėmis ligomis (LL) ypač svarbus tampa savarankiškas lėtinės ligos valdymas (SLLV). Tai daugiasluoksnis procesas, be kitų ligonio užduočių, apimantis jo ir sveikatos priežiūros specialisto, dažniausiai šeimos gydytojo (ŠG), bendravimą. Tačiau daugiausia SLLV analizuojamas iš ligonių perspektyvos. Trūksta sociologinių tyrimų, kurie nagrinėtų šiame procese dalyvaujančio ŠG pastangas įtraukiant LL sergančius pacientus į ligos valdymo procesą. Remiantis 2014 m. Kaune atlikto originalaus kokybinio tyrimo (N =17 šeimos gydytojų, dirbančių su vyresnio amžiaus pacientais) duomenimis, straipsnio tikslas – atskleisti ŠG taikomas vyresnio amžiaus pacientų įtraukimo į SLLV procesą praktikas bei jų taikymą sunkinančius veiksnius. Tyrimo rezultatai parodė, kad medikai išradingai siekia įtraukti vyresnius pacientus į SLLV. Praktikos įgyvendinamos tiek tarpasmeniniu, tiek instituciniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Maža to, medikai daugeliu atvejų yra sukūrę ir tam tikras praktikas, leidžiančias įveikti į įtraukimo procesą įsiterpiančias kliūtis. Šio tyrimo rezultatai praturtina sveikatos sociologijos žinias apie ŠG vaidmenį SLLV procesui. Tyrimo rezultatai svarbūs tuo, kad leido atskleisti ŠG taikomas praktikas, siekiant įtraukti LL sergančius vyresnio amžiaus žmones į SLLV, ir barjerus, kurie, neleisdami visiškai įgyvendinti SLLV, galimai sumažina šio bendradarbiavimo teigiamus rezultatus: ligonio sveikatos būklės gerėjimą, ilgiau išlaikomą funkcinį statusą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Tyrimo rezultatai gali būti naudingi praktikams (ir jų rengėjams) tobulinant sveikatos priežiūros specialistų ir vyresnio amžiaus žmonių bendradarbiavimą valdant LL, kas savo ruožtu prisidėtų prie paciento įmanomai geriausios sveikatos būklės palaikymo bei jo gyvenimo kokybės gerėjimo.
Self-management is the key response to chronic illness associated with positive outcomes such as improved health, maintained functional status and better quality of life. Self-management could be understood as a number of related actions performed by an ill person in order to overcome physical, social and psychological restrains of an illness. Medical management is an important part of self-management of chronic illness and it is common activity between ill person and general practitioners (GP). This article presents qualitative research results, the aim of which was to disclose GP’s self-management support practices and barriers that inhibit their attempts when medical services are provided to elderly people. Research was conducted in Kaunas city (Lithuania) in 2014. Data were collected and analyzed on the basis of grounded theory (Corbin, Strauss 1990). Seventeen semi-structured in-depth interviews with GP were conducted. The results reveal that self-management support is implemented in various ways. Some practices actualize it in interpersonal (GP-patient) level: information provision, education, motivation, and delegation of responsibilities. Some do it at institutional level (institution of primary health care) by organizing events and lectures. National prevention programs are also important part of self-management support. One of the biggest challenges which limits GP’s self-management support practices is a limited time for consultations. Fifteen minutes which is a common length of GP’s consultation in Lithuania is not enough when doctors face older adults with serious chronic illnesses. Other circumstances such as unmotivated patients, internalized stereotypes about old age, lack of resources, skills and knowledge needed for self-management, and unwillingness to take responsibility for treatment are also identified as barriers for self-management.