This article is aimed at providing the first publication, analysis and Lithuanian translation of the description of the border between the Grand Duchy of Lithuania and the Confederation of Livonia, as dated on 12 January 1529. The comparison of the 1529 description with the previous treaties (1367, 1426, 1473) shows that the border largely coincided in several sections, namely, between the Daugava River and Kurcumas/Kurcums Lake in 1473, along the Dienvidsusēja River in 1367, and between the Nemunėlis/Mēmele River and the Mūša/Mūsa River in 1426. On the other hand, the border between the Mūša River and Buknaičiai Village (Mažeikiai District) and further westward along the Šventoji/Sventāja River was substantially moved northward for the advantage of Lithuania.Covering the 590 kilometre frontline (approximately 270 kilometres out of them along rivers excluding their curves), the 1529 border description lists 19 parishes, 30 rivers and streams, 17 lakes and 1 island, 2 marshes, 4 hills and 2 mounds, 2 settlements (Žagarė and Bauska), 1 stackyard (near Bauska), 1 estate (near the Viršytis/Virsīte River), and 1 village (in the confluence of the Švitinys/Svitene River and the Viršytis River). In total, the description contains 79 toponyms. The part of the border described in 1529 coincides with the current state border between Lithuania and Latvia (from the Skirna River to Samanka Lake, from Kastantinava Village to Subatas Lake (Latvian: Mazais Subates ezers), from the Virčiuvė/Vircava River to Žagarė, from Buknaičiai Village to the Šventoji River) (see Annex No 3). This section underwent slight changes as far back as on 30 March 1921. No other objects are mentioned in the description of the border between Kurcumas/Kurcums Lake and Subatas Lake. The article also investigates the circumstances of creating and archiving the border description. A hypothesis is suggested that the document had been drafted by Alexander (Olechno) Krivec and was later transferred to chancellor Albertas Goštautas (Polish: Olbracht Gasztołd; Belarusian: Альбрэхт Гаштольд; Russian: Ольбрахт (Альберт) Гаштольд)) for storage.

Didikų Pacų giminės atstovai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. viduryje ir antrojoje pusėje (šalia Radvilų, Sapiegų ir Oginskių) buvo bene įtakingiausi ir turtingiausi asmenys valstybėje. Dėl to istoriografijoje iki šiol daugiau tirta XVII a. gyvenusių Pacų personalinė, genealoginė, mecenatinės, kultūrinės ir politinės veiklos istorija. Ligi šiol nėra išsamiau tirtos Pacų iškilimo priežastys, kurių vertėtų ieškoti dar XVI a., kai Pacai dar neturėjo svarbiausių LDK pareigybių. Viena iš Pacų iškilimo priežasčių galėtų būti giminės vedybinė politika. Dėl sėkmingos vedybinės politikos kilmingieji plėtė žemėvaldą, įsitvirtindavo valstybės politiniame ir viešajame gyvenime. Todėl šio straipsnio tyrimo objektu pasirinktos XVI a. Pacų giminės (4 kartų, 13 asmenų) santuokos. Siekiant ištirti Pacų giminės vedybinę politiką XVI a., ji buvo analizuojama nagrinėjant privačius Pacų giminės dokumentus bei genealoginių žinynų, herbynų ir kitų istoriografinių tyrimų duomenis. Vedybinė politika ryškėjo nustačius gimines, su kuriomis dažniausiai buvo sudaromos santuokos, kartu fiksuojant žemėvaldos ir turto koncentravimo procesus.

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių, jų etnosocialinio elito – bajorijos – surusėjimo XIV–XVI a. problema. Tyrime atskleidžiama, kad socialiniai, politiniai ir etnokultūriniai san tykiai LDK valdžios viršūnėse ir privilegijuotame luome neskatino lietuvių bajorijos surusėjimo. Akcentuojama lietuvių kultūros ir raštijos atstovų etnocentrizmo puoselėjama kalbų lygybės vizija, kuri pureno dirvą ankstyvųjų naujųjų laikų lietuvių tautos (nacijos) arba lietuvių nacio nalizmo idėjoms daiginti.

The article reveals the situation of the parish of St. Matthew in Anykščiai in the 17th century, presents data about the church, describes the altars, the pastoral activities of the clergy, and shows the relations of the population with the parish. One case study gives an insight into the functioning of the Catholic Church in the Grand Duchy of Lithuania. The research is carried out using unpublished documents of Anykščiai parish, such as the visit of 1678 and others, which have not been included in scientific circulation so far.

The article discusses the problem of localization of the Smolensk and Starodub sejmiks-in-exile of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the period 1667–1794. Based not only on the Constitutions of the Seimas of the Polish-Lithuanian Commonwealth, but also on the systematic use of documents of the sejmiks-in-exile, were analyzed the ends of the 17th century projects for the establishment of the Smolensk Voivodeship office and premises for the activities of the sejmiks in the territory of Vilnius Lower Castle, were localized places of the 18th century sessions of the sejmiks (Bernardine Church and Monastery in Vilnius, Carmelite Monastery in Vilnius, parish churches in Alytus and Žiežmariai, etc.) and were determined places of non-traditional activity (in the Palace of the Supreme Tribunal of the GDL). The research used descriptive and comparative research methods, taking into account the theoretical discourse used in archeology of law and local research.

Remiantis prielaida, kad reformų akceptaciją lokalinėje erdvėje geriausiai atspindi reformų įgyvendinimo tempai ir mastas, straipsnyje aptariamas Ketverių metų seimo nutarimų, reformavusių valstybės administracinę (naujų pavietų steigimas) ir teismų sistemą (žemionių teismų įkūrimas), realizavimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose. Siekiant atskleisti reformų įgyvendinimo spartą, remiamasi duomenimis apie dūmų ir gyventojų surašymą, žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimą, ribų komisijų įsteigimą ir bajorijos savivaldos institucijų formavimą naujai įkurtuose pavietuose. Prieinama prie išvados, kad Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 m. sulaukė didelio bajorijos palaikymo ir vyko sklandžiai. Nebuvo nė vieno įstatymo, kurį lokalinė pavietų bajorija būtų boikotavusi ar sąmoningai vilkinusi jo įgyvendinimą.

This article deals with one group of people in the society of the Grand Duchy of Lithuania in the 16th–18th centuries, i. e. the run-away peasants, who wilfully left the estates of their own patrons. This wilful act in the legal system of the Grand Duchy of Lithuania (1529, 1566, 1588 Lithuanian Statutes) was considered as a crime. According to the Statutes, punishable were not only the acts of getaway but also hiding of the fugitives and refusal to return them to their masters. From year 1529, Lithuanian Statutes expanded the norms and requirements to deal with this kind of crime. The Lithuanian Statutes of the years 1566, 1588 were supplemented by the articles improving the ways fugitives should be persecuted and detained, the description of the judicial procedure, the terms of prescription and its application (from six to ten years dependently on the distance where the fugitives were captured), evaluation of the damage done to the master by fugitives and its restitution. Because the runaway of the peasants was considered as a crime, the fugitives found themselves behind the limits of law; consequently, their status radically changed from ordinary peasants to the marginal group of the society. To solve this problem and to validate their status, three possibilities were offered: to change the master and retain the status of the dependant peasants with their duties, to blend in the mass of city dwellers, thus changing the lifestyle and taking a risk to hide until the prescription validates, or to choose the vagrancy lifestyle thus becoming an object of intolerance and persecution. To run away from the estates and masters was one of the possibilities to change the conditions of peasants’ life, but its success depended on many factors. [...]

Valstiečių istorijai skirtoje lietuvių istoriografijoje sukilimu laikomas bet kokio tipo pasipriešinimas. Greta 1794 m., 1830–1831 m. ir 1863 m. judėjimų sukilimo terminu įvardijamas ir 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimas, ir 1711 m. Skuodo valstiečių maištas, ir 1750–1760 m. vykę Jurbarko ir kitų Žemaitijos valsčių valstiečių bruzdėjimai. Straipsnyje aptariama valstiečių judėjimų istoriografija, sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“ prasmės, aiškinamasi, ar įvardijimas „maištas“ / „sukilimas“ vartotas sinonimiškai, ar įmanu įžvelgti tam tikros pasipriešinimo valdžiai (tironijai) tipologijos taikymą lietuvių istoriografijoje. Remiantis socialiniuose moksluose naudojamomis pasipriešinimo formų klasifikacijomis yra keliamas klausimas dėl sąvokos „sukilimas“ tikslingumo 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimui apibūdinti.

Skelbiami ir nagrinėjami du XVII a. pirmos pusės dabartinės Ukrainos teritorijos Vinicos srities teritorijos žemėlapiai, kuriuose pavaizduotos nustatytos privačių valdų ribos. Ši teritorija iki 1569 m. priklausė LDK, vėliau – Lenkijai. Žemėlapiuose fiksuotos erdvinės struktūros detalės yra aktualios įvairiuose LDK istorinės geografijos tyrimuose ir naudotinos retrospektyviai arba lyginamuoju aspektu.