Bangsbo (1993) nustatė, kad rungtyniaudamas didelio meistriškumo futbolininkas maksimaliomis pastangomis nubėga 15-30 m ilgio atkaipas iki 90 kartų. Susidaro 50 s poilsio pertraukėlės. Panašiu pulsuojančiu fiziniu krūviu rungtyniauja lengvaatlečiai šuolininkai. Pajėgiausias ir efektyviausias ATF resintezės būdas yra jo gamyba iš kreatinfosfato. Klausimas, ar per poilsio pertraukėles organizmas suspėja visiškai atkurti fosfogenų substratus. Nustatant anaerobinio alaktatinio energijos gamybos būdo ypatumus, būtina eliminuoti kitų energijos gamybos procesų veiklą: pasirinkti veiksmingiausią tyrimo metodiką (laiptinė ergometrija yra 1,4 karto efektyvesnė už Wingeito testą) ir tyrimo trukmę, ne mažesnę kaip 4 s. Testo metu vienam fiziniam krūviui atlikti (h=5,01 m) suvartojama 60,7% ATF ir KF energinių atsargų. Kartojimų skaičius - 20, poilsio pertraukėlės pirmo testo metu - 20 s, antro testo metu - 40 s (žr. lentelę). Bendras atliktas mechaninis darbas A yra 12,1 karto didesnis už anaerobinio alaktatinio proceso potencinį darbą A. Tyrimo testų bėgimo greičio vertikalios dedamosios V ir galingumo N pokytį įvertina indeksas kd. Futbolininkų ir šuolininkų (2 testas) didelė kd reikšmė (95,9 ir 94,7%) rodo, kad per poilsio pertraukėles organizme vyksta spartus ATF ir KP substratų atkūrimas mobilizuojant fosfogenų atsargas pakartotiniam darbui. Visi fiziniai krūviai (n-n20) beveik visiškai kompensuojami anaerobiniu alaktatiniu energijos gamybos būdu. Tai patvirtina futbolininkų ir šuolininkų nedidelė laktato koncentracija kraujyje (La=6,9±0,3 ir 7,2±0,4 mmol/l) antro testo metu, ji yra ženkliai mažesnė negu per pirmą testą. O kontrolinės grupės visų rodiklių reikšmės yra prastesnės. Pavyzdžiui, bėgimo greitis V20 per pirmą testą yra 1,41 karto mažesnis negu šuolininkų ir futbolininkų. Maža kd reikšmė (1 ir 2 testo) ir didelė La koncentracija liudija, kad per poilsio pertraukėles neatkuriamos energinės fosfogenų atsargos ir tiriamųjų organizme išryškėja anaerobinės glikolizės procesas. Galima daryti išvadą, kad keičiant poilsio trukmę, kartojimų skaičių ir fizinio krūvio parametrus galima kryptingai lavinti anaerobinio alaktatinio arba glikolitinio eneigijos gamybos būdo ištvermę. Žaidimų taktiką galima koreguoti remiantis tyrimų rezultatais.

Sportinių žaidimų atstovai, norėdami įgyti pranašumą, lemiamą persvarą prieš varžovą, privalo ne tik labai tiksliai atlikti technikos veiksmus, bet ir tuos veiksmus atlikti labai greitai. Ši greitumo ypatybė labai priklauso nuo anaerobinio alaktatinio proceso fosfogenų atsargų dydžio raumenyse. [...]

Organizmo prisitaikymo specifiškumas priklauso nuo atliekamo darbo trukmės, intensyvumo, raumenų kiekio, jų darbo režimo, ilgio ir kitų veiksnių. Kadangi greitumo pratimai atliekami konkrečiomis ir besikeičiančiomis judesių atlikimo sąlygomis, todėl sėkmingas judesio atlikimas vienomis sąlygomis dar negarantuoja sėkmės kitomis. Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, bėgimo greičio rezultatų kaitą. Iškelta hipotezė, kad didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, organizmo reakcija skiriasi ir bėgimo rezultato kaita priklauso nuo darbo specifiškumo. Buvo tirti didelio meistriškumo Lietuvos nacionalinės rinktinės lengvaatlečiai vyrai. Tiriamųjų sportinis stažas 7–8 m, amžius 21–24 m. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – greitumo (n = 9) (60 m ir 400 m bėgikai; ūgis 179,89 ± 7,34 cm, svoris 74,00 ± 5,44 kg), antra grupė – jėgos (n = 9) (ieties, disko metikai; ūgis 186,00 ± 5,87 cm, svoris 87,34 ± 9,54 kg) ir trečia grupė – ištvermės (n = 9) (vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikai; ūgis 182,34 ± 7,02 cm, svoris 69,00 ± 2,77 kg). Šios grupės buvo suformuotos pagal fizinio krūvio specifiškumą: per pratybas greitumo grupės sportininkams 80 % buvo lavinamas greitumas; jėgos grupės – 80 % lavinama jėga; ištvermės grupės – 80 % lavinama ištvermė. Lengvaatlečių greitumui įvertinti, priklausomai nuo tiriamųjų grupės, buvo parinkti tokie kontroliniai pratimai: 10 m bėgimas iš vietos, 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 10 m ir 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 20 m. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, rodikliai skyrėsi: geriausiai 10 miš starto bėgo prie jėgos krūvių adaptuoti sportininkai. Didėjant bėgimo greičiui, geriausius rezultatus pasiekė greitumo grupės atstovai. Prasčiausi rezultatai – ištvermės sporto šakos atstovų, tiek bėgant 10 m iš starto, tiek įsigreitėjus.

Tiesioginis galūnių pašildymas gali smarkiai paveikti raumenų jėgą ir galingumą atliekant izokinetinius pratimus. Nustatyta, kad padidėjusi raumens temperatūra pagerina dinaminio krūvio kokybę. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti neintensyvaus aerobinio fizinio krūvio poveikį sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrai ir bėgimo greičiui. Tyrime dalyvavo dvi grupės: sportuojantys ir aktyviai nesportuojantys asmenys. Sportuojančiųjų grupę sudarė 19–22 m. vyrai (n = 6; ūgis 182,7 ± 5,1 cm; kūno masė 72 ± 6,2 kg), aktyviai nesportuojančiųjų – sveiki 20–23 m. vyrai (n = 15; ūgis 181,7 ± 6,2 cm; kūno masė 71,7 ± 8,6 kg). Tiriama buvo du kartus skirtingomis dienomis, tarp tyrimų buvo savaitės pertrauka. Testai buvo atliekami 17–18°C temperatūroje. Prieš pradedant testavimą buvo matuojama kūno temperatūra – gyvsidabrinis termometras dedamas į pažastį 5 minutėms (Dollberg et al., 2003).Pirmasis tyrimas: tiriamieji bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį ir iš karto atliko neintensyvų aerobinį fizinį krūvį – bėgo 1 km, tada iš karto vėl bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį, vėl 1 km bėgimas ir trečiasis 10 m bėgimas iš vietos registruojant bėgimo greitį. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra, 20 min pasyvus tiriamųjų poilsis ir vėl matuojama kūno temperatūra. Tada tiriamieji atliko paskutinį 10 m bėgimą iš vietos registruojant bėgimo greitį. Antrasis tyrimas: tiriamieji maksimaliomis pastangomis bėgo 10 m iš vietos atstumą 3 kartus iš eilės, tarp bėgimų pasyviai ilsėjosi 5 min. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra. Pirmasis sportuojančių asmenų tyrimas parodė, kad taikant neintensyvų aerobinį fizinį krūvį kūno temperatūra padidėja 2,23 % (p < 0,05), taip pat 5,55 % (p < 0,05) padidėja ir 10 m bėgimų iš vietos greitis. Taikant 20 min pasyvų poilsį kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėja iki pradinės reikšmės. Analogiški rezultatai gauti ir testuojant aktyviai nesportuojančius asmenis: pirmuoju atveju jų kūno temperatūra pakito 1,37 % (p < 0,05), bėgimo greitis padidėjo 4,99 % (p < 0,05), o taikant pasyvų poilsį rezultatai sumažėjo. Antrojo tyrimo metu, kai buvo netaikomas neintensyvus aerobinis fizinis krūvis, abiejų grupių tiriamųjų tiek kūno temperatūra, tiek ir bėgimo greičiai statistiškai patikimai nepakito. Vadinasi: 1) aerobinis fizinis krūvis padidino sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrą ir bėgimo greitį; 2) taikant 20 min pasyvų poilsį po fizinio krūvio kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėjo iki pradinės reikšmės; 3) netaikant aerobinio fizinio krūvio abiejų grupių tiriamųjų bėgimo greitis nedidėjo ir kūno temperatūra išliko nepakitusi.

Physical activity of basketball players during the match is usually defined by the amount of work (distance, quantity of actions, duration, etc.) and intensity of work (frequency, rate, speed, etc.) by evaluating the interaction of these components in practice. However, duration of repeated sprints and recovery intervals are different depending on different situations of the game. The aim of this study was to determine and evaluate how different types of interval training affects physical and functional capacity of basketball players. Twelve highly trained basketball players (age 21 ± 1.9 y, weight 86.2 ± 5.8 kg, height 189.6 ± 6.8 cm, BMI 23.9 ± 1.3 kg×m-2, standing reach 247.8 ± 9.6 cm), voluntarily participated in this study. All participants had 12 ± 1.9 y of basketball training experience with ~10 h training per week. A single-group repeated-measures study design was selected for this study. The mode of interval training (IT-1 and I-T2) by manipulating the number of repetitions, rest time and length of running distance, but maintaining the same amount of work (900 meters), work to rest ratio (1 : 5) and recovery time (5 mins) was selected as independent variable. Running speed, duration, fatigue index, dynamics of recovery and response to a physical load (heart rate, oxygen quantity changes in muscle and blood lactate concentration) was evaluated as dependent variables. IT-1 consisted of three series of ten 30 meters shuttle sprints (15 + 15 m) with a change of direction of 180°, intercepted by 30 s of passive recovery. IT-2 consisted of three series of twenty 15 meters sprints, intercepted by 15 s of passive recovery. Research revealed that during different modes of interval training, influenced not only by the length of the running distance but also by the change of direction, different average running speed prevailed. During both modes of interval training, fatigue index suffered by basketball players was significantly different. [...]