Straipsnyje atskleidžiami ir pagrindžiami lytinio auklėjimo, lytinio švietimo bei lytinio ugdymo sąvokų ypatumai; apibrėžiami lytinio auklėjimo, lytinio švietimo ir lytinio ugdymo principai; remiantis šiais principais ištirta lietuvių kalba išleistų publikacijų įtaka lytinio ugdymo kokybei. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kurio metu siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis-fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika. Šio proceso pagrindinis principas – žinių suteikimas. Lytinis ugdymas – tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, įgyvendinantis bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus jų pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą, ko negali visiškai pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai. Lytinis švietimas neturėtų būti naudojamas mokykloje, nes eliminuoja valios ugdymo svarbą ir bendražmogiškosios moralės principus, išaukština hedonistinio požiūrio idėjas, o tai prieštarauja pagrindiniams ugdymo mokykloje principams. Literatūros, skirtos lytiniam švietimui, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išleidžiama daugiau negu skirtos lytiniam ugdymui. Lytinis ugdymas ir lytinis švietimas prieštaringai interpretuoja lytiškumą, meilę, skaistumą, santuoką, kontracepciją, abortus ir kitus reiškinius.

Popiežius Jonas XXIII yra pasakęs: „Duokite man šventų Motinų, aš pakeisiu pasauli“. Deja, ne tik šventų, bet paprasčiausiai normalių motinų, pirmiausia besirūpinančių savo vaikais, jų likimu, kaskart vis labiau pasigendame. Vis dažniau išgirstame kraupių žinių apie gimdytojas (neapsiverčia liežuvis jas pavadinti motinomis), pametančias, kankinančias ir netgi nužudančias savo vaikus. Kas atsitiko? Ką daryti, kad motinos atliktų savo motiniškas pareigas? Šie klausimai ir paskatino išminties paieškoti praeities pedagogų darbuose. M. Peč- kauskaitė pasirinkta neatsitiktinai: jos mintys šiandien itin aktualios, nes joms turėjo Įtakos pažangiausi Vakarų Europos pedagogikos klasikai ir jos atliepia žymiausių šių dienų ugdymo teoretikų mintis. Ir ne tik teoretikų. Daug paralelių galima rasti tarp Motinos Teresės ir Marijos Pečkauskaitės altruistinės motiniškos nelaimingųjų globos

Lithuanian exodus writer’s Antanas Škėma novel “Balta drobule” (“The White Sheet”) has big religions and philosophikal value. The charakters of this novel arc as the examples of the saffcring and into pcsimism and nihilizm sinking man. The Writer authentically depicted the man who lives Without God in his heart, the man who lives leaning up to ideas of modern his existence, helps to find the adequate relation with Creator and with the world. The religious lyrics of L. Andriekus, expresing the deepest soul senses of the philosophers - F. Nietzsche, A. Schopenhauer, J. P. Sartre, A. Camus. Religious poetry of Leonardas Andriekus OFM revels the pikture of man who is searching for God and trying submissively to associate With Him. Experience of searchings of this man are useful for person who is thirsty to follow after Jesus Christ. Religious poetry induces the man to think over catholic, is very slose to psalms. The belles letres - as prose, as poetry - both are important in the educational process.

Straipsnyje aptariami esminiai vieno garsiausių rusų filosofo Levo Karsavino kūrybos bruožai. Šis mąstytojas tuo pačiu yra ir rusiškosios visuotinybės filosofijos tradicijos tęsėjas, ir originalios filosofinės koncepcijos kūrėjas. Straipsnyje taip pat bandoma nusakyti, kokia yra rusų filosofijos vieta „vakarietiškosios“ filosofijos kontekste, kokios priežastys lemia išties turtingo rusų filosofinio palikimo nevertinimą ar nepaisymą.

Krikščionybė ir budizmas - regis, tokios tolimos ir net priešingos viena kitai religinės ir filosofinės sistemos -susitinka kalbant apie visa apimančią meilę. Tai žmogaus meilė, kuri drauge yra prisilietimas prie dieviškojo gyvybės ir meilės principo. Tokia meilė budizme vadinama karūna, o krikščionybėje agape. Šiame straipsnyje gilinamasi į tai, kokią vietą karūnos ir agapės atžvilgiu užima kitos meilės formos ar aspektai, pavyzdžiui, erotinė meilė; kaip ji susijusi su neigiamais jausmais, klaidomis, gyvenimo ir žmogaus prigimties sąlygojamais ribotumais. Svarbiausias žingsnis kelyje į visa apimančią meilę yra savęs ir pasaulio atsižadėjimas. Straipsnyje svarstoma, kaip įmanoma suderinti visko atsižadėjimą, tarsi ryšio su viskuo nutraukimą, ir visa apimančią meilę - patį intymiausią, glaudžiausią santykį.

Autorius savo straipsnyje taip pristato ir analizuoja santuokos neišardomumo idėją, kad pabaigoje tampa aiški ir suprantama išvada, jog sakramentinė santuoka pirmiausia turi būti suprasta ir priimta kaip neįkainojama Dievo malonė ir dovana. Kad sutuoktiniai ne tik priima šį sakramentą, bet ir per visą savo gyvenimą jį diena iš dienos išgyvena, nugalėdami kliūtimis ir sunkumais bei žmogiškuoju silpnumu pažymėtą pasaulį. Kad priėmę ir teisingai išgyvendami Dievo malonę, sutuoktiniai tampa įgalūs per visą gyvenimą išsaugoti ir savyje brandinti didžiąsias dieviškas dorybes: tikėjimą, viltį ir ypač meilę. Tik tai padeda ir leidžia santuokai tapti ne tik neišardoma, bet ir šventa.

Meilė ir mirtis yra esminiai žmogaus būties fenomenai. Nuo jų priklauso visa žmogiškoji egzistencija - kasdienis gyvenimas ir lemtingi, visą gyvenimą lemiantys sprendimai. Viena vertus, neįmanoma protu ar jausmais aprėpti mirties esmės, kita vertus, tik suvokęs mirties realumą ir neišvengiamumą žmogus pradeda gyventi visavertį gyvenimą. Asmeninis santykis su meile ir mirtimi atskleidžia žmogiškosios egzistencijos tragizmą ir pilnatvę, išryškėjančius per egzistencines patirtis - nerimą/baimę ir laisvę, vienatvę ir santykį/ryšį, ribą/pabaigą ir amžinybę. Šios patirtys yra glaudžiai susijusios, persipina ir kartu kuria žmogaus būties visumą, kurioje susitinka meilė ir mirtis.

Straipsnyje stengiamasi reabilituoti humoro taikymą krikščioniškojoje misijoje. Tai daroma pirmiausia atskleidžiant komunikacinę Bažnyčios misijos prigimtį bei apologetikos reikšmę jai. Parodoma, kad meilė Dievui ir artimui reiškiasi ne vien darbais, bet ir žodžiais – skelbiant Gerąją Naujieną ir įtikinamai kviečiant kitus dalyvauti trejybinio Dievo, kuris yra meilė, gyvenime. Toliau pateikiamos apologijos pačiai apologetikai ir humorui, pagrindžiant, kad humoro taikymas skelbiant Evangeliją yra ne tik suderinamas su krikščioniška laikysena kito atžvilgiu, bet gali pasitarnauti ir kaip tinkamas būdas mylėti Dievą ir artimą.

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės etniškai mišrių šeimų kūrimo priežastys. Aptariamas visuomenės požiūris į šias šeimas bei apžvelgiami esminiai trikdžiai, adaptuojantis naujoje aplinkoje. Remiantis kokybinio tyrimo rezultatais, atskleista, kad meilė vis dėlto išlieka pagrindiniu motyvu kuriant skirtingų kultūrų šeimą. Iškelta prielaida, kad abiejų sutuoktiniųkultūrų sankirta sukuria naują, savitą kultūrą.

Tyrime siekiama atskleisti santuokos instituto pokyčius Lietuvos visuomenėje 1918–1940 m. Straipsnyje įvertinami statistiniai-demografiniai duomenys, aptariamos diskusijos dėl civilinės metrikacijos įvedimo ir analizuojamas rengtas (tačiau nepriimtas) Santuokos įstatymo projektas.