Straipsnyje atskleidžiama vaikystės fenomenologinės sampratos esmė, išryškinamas šios dimensijos būtinumas nūdienos pedagogikoje. Vaikystės fenomenologinė dimensija apibūdinama postmodernios epochos dvasia, interpretuojant ją kaip socialinį-kultūrinį žmonių kasdieninio gyvenimo reiškinį, drauge atskleidžiant ir jo rekonstrukcijas pedagogikoje. Straipsnyje apibūdinama fenomenologinė metodologija, išryškinami procesai, kurių pagrindu formuojasi vaikystės fenomenologinė samprata.

Straipsnyje pateikiamas vaikų nusikalstamumo raiškos fenomenologinis aiškinimas. Moksline-metodologine prasme vaikų nusikalstamumo problema yra integracinė, ji reikalauja socialinių, humanitarinių, filosofinių mokslų sąsajų. Todėl fenomenologinis požiūris į vaikų nusikalstamumo reiškinio analizę būtų vienas iš metodų, padedančių atlikti gilumines jo įžvalgas, taip pat atrasti socialinių, pedagoginių veiksnių kontekstą, suponavusį vaikų nusikalstamumo situaciją. Fenomenologijos taikymas padeda suvokti vaikų nusikalstamumo raiškos esmę.

Straipsnyje siekiama atskleisti fenomenologijos, kaip moralinės filosofijos, didaktines galimybes. Toks sumanymas yra pastebimas užsienio didaktikos specialistų darbuose: jie svarsto, kaip fenomenologija gali būti taikoma ugdant, kaip ji keičia refleksijos sampratą. Šio straipsnio naujumas yra tas, kad užsienio šalių fenomenologinio metodo taikymo praktika, ypač etikos pamokose, lyginama su Lietuvos patirtimi.

Atliekant edukologijos tyrimus fenomenografijos metodu siekiama rasti atsakymus j klausimus apie tai, kas yra mąstymas ir mokymasis, žmonių santykis su juos supančiu pasauliu. Straipsnyje pristatomu teoriniu tyrimu pagrindžiami metodologiniai fenomenografijos parametrai: tikslas, metodologinis išskirtinumas, tyrimo proceso specifika, rezultatų kompleksiškumas, patikimumas, generalizacija ir validumas. Tyrimo problemos klausimas yra: Koks yra fenomenografijos metodologinis išskirtinumas?

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvąja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika.

This paper presents a phenomenological study of aesthetic experience. The author focuses on three well known phenomenological authors: Ingarden, Merleau-Ponty and Dufrenne, reviews their works and introduces their research on aesthetic experience. The author tries to answer questions such as: What is the basic structure of aesthetic experience? What, if anything, is unique in aesthetic experience, making it incomparable to any other type of experience? The author shows that aesthetic perception happens before any analysis by the mind; therefore, everything that we find in aesthetic experience is given immediately. According to the account defended in this paper, aesthetic perception and experience are closely related to aesthetic objects, which, as aesthetic objects, exist only for the perceiver. As part of the analysis of this aspect of aesthetic experience, the author describes and explores the differences between a work of art and that work as an aesthetic object

The aim of this article is to present the Waldenfels' concept of strangeness phenomenology. There is a try to answer to the following questions - how the strangeness could be understood, what kind of relation conditions needs to the stranger and what a strangeness thinking should be. The article begins with Husserl's paradox definition of strangeness and through critics of strangeness ontology author tries to define the alternative way of thinking - the topography of strangeness. Further is questioned the western concept of dialog, which is grounded of symmetric relation, and analyzed possibilities and character of the asymmetric dialog with the stranger. And at the end the author tries to answer to the question, what a character must be phenomenology which phenomena is on the border of phenomenness.

Latvijos ir Lietuvos etnografiniams regionams būdingi tradiciniai ornamentai yra esminė tradicinės baltų kultūros dalis. Nuo XIX a. mokslininkai tyrinėjo jų techninius aspektus ir semiotiką (Brastiņš, 1923; Dzērvīts, 1925; Celms, 2007), tačiau empirinei terminologijai skirta mažai dėmesio. Pavadinimas – neatsiejama ženklo dalis, dažnai sukaupęs semantinę informaciją, padedančią atskleisti jo vartojimą ir reikšmę. Latvijoje tradicinių ženklų pavadinimams įtakos turėjo E. Brastiņš ir jo įkurto „Dievturių“ judėjimo nariai („Dievs saugotojai“), kurie baltų mitologinių dievybių vardus priskyrė ornamentams, susieję juos su vardynuose minimomis dievybės apraiškomis. Šie įvardijimai labai populiarūs Latvijoje, o Lietuvoje labai panašūs ornamentai vadinami ir interpretuojami skirtingai. Šio tyrimo tikslas – surinkti ir išanalizuoti XX a. pirmojoje pusėje Latvijoje ir Lietuvoje publikuotas baltiškų ornamentų nomenklatūras. Lyginamos abiejų šalių ornamentų įvardijimo tradicijos, išryškinamos pagrindinės paralelės ir skirtumai. Taip pat apžvelgiami ankstesni ornamentų tyrimai Latvijoje ir Lietuvoje; beje, juose pastebima reikšmingų skirtumų: Latvijoje dominuoja semiotiniai tyrimai, Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama nomenklatūrai, nors abiejose šalyse nomenklatūra dažnai buvo vertinama atskirai nuo vizualinės formos, o tai apsunkina ornamento raidos ir tipologijos tyrimus. Nustatyta, kad XX a. pradžioje ornamentų nomenklatūros spektras Latvijoje buvo įvairesnis nei dabar, kad latviams ir lietuviams įprasta ornamentą vertinti kaip raštą, o ne atskirus grafinius elementus, kad abiejų kalbų nomenklatūroje dominuoja geometriniai, augalų, gyvūnų, artefaktų ir dangaus kūnų pavadinimai. Baltų kultūroje pasitaikančių simbolių yra ir ornamentų nomenklatūroje.

Straipsnyje siekiama supažindinti skaitytoją su vėlyvuoju Maurice Merleau-Ponty filosofijos laikotarpiu, atvėrusiu naują fenomenologijos tyrinėjimų lauką. Jį prancūzų fenomenologas pavadina netiesiogine ontologija. Iš šios perspektyvos filosofija atsiskleidžia kaip atsigręžiantis į save klausimas, o įvairiose srityse - kaip kūrybingai besiskleidžiantis žmogaus buvimas, kaip vieta, kurioje pasaulis užgimsta ir yra artikuliuojamas. Šį neregimumo proveržį į regimumą Merleau-Ponty pavadina ne žmogaus, bet pačios būties stebuklu.

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą