Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, dabartiniu metu Europoje beveik 60 proc. suaugusių žmonių turi antsvorį arba yra nutukę, o 2032 m. prognozuojamas nutukimu sergančių žmonių skaičius sieks daugiau nei 1 milijardą. Esminiai nutukimo riziką skatinantys elgsenos veiksniai yra sveikatai nepalanki mityba, per mažas fizinis aktyvumas, trumpa miego trukmė ir psichikos sutrikimai, nerimas ir depresija. Kita vertus, Lietuvoje sąsajos tarp tabako rūkymo, vartojamų kanapių ekspozicijos ir gyventojų kūno sandaros niekada nebuvo tyrinėtos. Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tabako ir kanapių vartojimo sąsajas su kūno kompozicija. Panaudojant konfidencialų anketinės apklausos metodą 2024 m. sausio–gruodžio mėn. vykdytas vienmomentinis pjūvinis tyrimas, kurio metu ištirti 21,7 ± 3,9 m. amžiaus studentai (n = 1 327). Išanalizavus tabako ir kanapių (marihuanos) vartotojų proporcijas, nustatyta, kad cigaretes rūkė beveik kas antras (46 proc.) tiriamasis, o marihuaną vartojo 7 proc. studentų. Dažnesnis kanapių vartojimas prognozavo mažesnį kūno riebalų masės procentą Lietuvos jauniesiems suaugusiesiems (β = –1,2, 95 proc. PI: –1,9; –0,4, p = 0,005). Nors dabartinio tyrimo rezultatai atskleidė ryšį tarp dažnesnio kanapių vartojimo ir mažesnės riebalų masės, tačiau šie duomenys prieš juos ekstrapoliuojant praktikoje turėtų būti kruopščiai patikrinti eksperimentiniais tyrimais. Be to, jei kanapės yra dažniausiai vartojama nelegali psichoaktyvioji medžiaga tiek pasauliniu, tiek europiniu mastu, tai marihuanos vartojimas nei medicininiais tikslais, nei rekreaciniais tikslais Lietuvoje nėra įteisintas. Todėl ilgalaikė vartojamų kanapių ekspozicija negali tapti nutukimo epidemijos sprendimo būdu.

Žmonės gali būti skirstomi pagal tris esminius fizinius komponentus: endomorfiją (apvalumą), mezomorfiją (raumeningumą) ir ektomorfiją (lieknumą). Somatotipavimas daro įtaką tokioms sritims kaip kūno rengyba, sveikata ir sporto mokslas. Neatsižvelgiant į tai, kad įgytas antropometrinis profilis gali nulemti sportininkų tinkamumą dalyvauti didelio meistriškumo sporte, vis dar randama mokslinių tyrimų spragų, dėl kurių iki galo nepaaiškintas ryšys tarp sportininkų kūno kompozicijos ir somatotipo raiškos. Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos olimpinės pamainos slidininkų, biatlonininkų ir šiuolaikinės penkiakovės sportininkų išugdytą dominuojantįjį somatotipą ir įvertinti jo sąsajas su kūno kompozicija. Taikant bioelektrinės varžos analizės (BIA) fizinį metodą ištirta ir įvertinta ištvermę ugdančiųjų sportininkų (n = 53) kūno sandara. Panaudojant BIA rodmenis, apskaičiuotos esminių somatotipo komponentų (endomorfijos, mezomorfijos, ektomorfijos) prognostinės vertės. Slidininkų, biatlonininkų ir šiuolaikinės penkiakovės sportininkų endomorfijos, mezomorfijos ir ektomorfijos vidutinės vertės sudarė atitinkamai 4,3 – 5,0 – 3,4, 4,3 – 5,0 – 3,4 ir 4,0 – 4,5 – 3,7. Slidininkų mezomorfinio komponento raiška buvo kur kas didesnė, palyginti su šiuolaikinės penkiakovės sportininkų mezomorfijos indeksu (5,0 ± 0,8 vs. 4,5 ± 0,5; p = 0,039). Pritaikius daugialypę tiesinę regresinę analizę nustatyta, kad sportininkų išugdytas didesnis mezomorfijos indeksas turėjo teigiamas sąsajas su padidinta rankų raumenų mase (β 0,45, 95 proc. pasikliautinieji intervalai (PI): 0,17; 0,70, p < 0,001) ir kojų raumenų mase (β 0,21, 95 proc. PI: 0,12; 0,29, p < 0,001). Šio tyrimo rezultatai gali tapti pirmtaku didelio meistriškumo sportininkų rengimo racionalizavimo procese, kai somatotipavimas kaip papildomas ištyrimo metodas būtų integruojamas į kūno kompozicijos ištyrimą.

Kūno kompozicijos ypatumai gali reikšmingai lemti sportininkų tiek fizines galimybes, tiek ir bendrą sveikatos būklę. Dabartiniu metu vis dar nėra visuotinai pritaikyto sportininkų kūno kompozicijos vertinimo modelio, o sporto specialistai dažnai taiko skirtingus matavimo metodus ir prietaisus, turinčius tam tikrų ribotumų. Tyrimo tikslas – pasitelkiant fizinį bioelektrinės varžos analizės (BIA) metodą išmatuoti Lietuvos didelio meistriškumo ilgo darbo ištvermę ugdančių sportininkų vyrų kūno sudėtį ir sudaryti kūno riebalinę masę klasifikuojančią normatyvinę lentelę. Tyrimo tikslui pasiekti buvo atliktas kiekybinis vienmomentis skerspjūvio tyrimas, kurio metu parengiamuoju varžyboms periodu buvo ištirti 19,8 ± 1,8 metų amžiaus, vidutiniškai 5,8 ± 1,0 kartus per savaitę, 181,7 ± 69,4 min. per dieną besitreniruojantys sportininkai (n = 89). Taikant BIA fizinį metodą, Lietuvos sporto centre buvo išmatuota ir įvertinta sportininkų kūno kompozicija. Atsižvelgiant į mūsų tirtų (taikant fizinį BIA metodą) sportininkų vyrų riebalinės masės matmenis, pagal procentilius (P3, P10, P25, P50, P75, P90, P97) buvo apskaičiuotos riebalinės masės procentų intervalinės vertės ir kaip to padarinys šio tyrimo autorių sudaryta normatyvinė kūno riebalinę masę klasifikuojanti lentelė ilgo darbo ištvermę ugdantiems sportininkams vyrams. Atsižvelgiant į tai, kad neinvazinė bioelektrinės varžos metodu pagrįsta kūno kompozicijos analizė ir jos taikymas paplitę globaliai, šio tyrimo autorių sudarytas pažangus ilgo darbo ištvermę ugdančių sportininkų vyrų kūno riebalinės masės įverčių klasifikavimas gali būti taikomas rengiant perspektyvinės pamainos sportininkus olimpinėms žaidynėms.

Optimali mityba neabejotinai susijusi su bendra sportininkų sveikata ir kūno rengyba. Mokslinėje literatūroje nepakanka duomenų ne tik apie Lietuvos olimpinės pamainos, bet ir kurčiųjų rinktinės krepšininkių faktinę mitybą. Egzistuojanti mokslinių duomenų spraga nesudaro galimybių optimizuoti ir pritaikyti sportininkų mitybos tokiu lygiu, kad būtų visiškai užtikrinta krepšininkių organizmo adaptacija prie intensyvių ir (arba) ilgos trukmės fizinių krūvių. Tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti Lietuvos kurčiųjų ir olimpinės pamainos krepšininkių įmitimo būklę bei faktinę mitybą. Parengiamuoju varžyboms periodu buvo ištirtos besirengiančiosios kurčiųjų olimpinėms žaidynėms (I grupė; n = 12; amžius: 26,9 ± 4,9 metų) ir olimpinės pamainos krepšininkės (II grupė; n = 13; amžius: 18,1 ± 0,5 metų). Taikant bioelektrinės varžos analizės (BIA) fizinį metodą, Lietuvos sporto centre buvo ištirta ir įvertinta sportininkių kūno kompozicija. Krepšininkių faktinės mitybos tyrimui panaudotas 24 valandų septynių dienų iš eilės faktinės mitybos apklausos metodas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad krepšininkių įmitimo būklė patenkinama: dėl santykinai didesnės riebalų masės kurčiųjų ir olimpinės pamainos krepšininkių raumenų ir riebalų masių santykiai nesiekė vidutinio rekomenduojamo. Tarptautines rekomendacijas gretinant su mūsų tirtųjų krepšininkių vartojamu angliavandenių kiekiu, svyruojančiu nuo 5,1 g/kg iki 5,4 g/kg, galima prognozuoti su maistu gaunamų angliavandenių trūkumą. Kurčiųjų krepšininkių maisto raciono riebalų teikiamos energinės vertės procentas (37,3 proc.) reikšmingai viršijo rekomendacijas. Riebaluose tirpaus vitamino D trūko tik olimpinės pamainos krepšininkių mityboje.

Dalis suvartotų, suvirškintų ir rezorbuotų omega-3 riebalų rūgščių (ω-3 RR) patenka į raumeninį audinį ir inkorporuojasi miocitų membranų fosfolipidiniame sluoksnyje. ω-3 RR naujų raumeninių baltymų sintetinimą veikia netiesiogiai, keičiant miocitų membraninių baltymų, lemiančių mTORC1-p70S6K1 (žinduolių rapamicino taikinio) signalinį kelią, funkcijas. Teoriškai, vartojamos ω-3 RR gali nulemti didesnį raumeninių baltymų susintetinimą ir lieknosios kūno masės (LKM) padidėjimą. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti Lietuvos didelio meistriškumo sporti¬ninkų faktiškai vartojamų polinesočiųjų, ω-6, ω-3 RR kiekio sąsajas su sportininkų LKM. Tyrimo tikslui pasiekti atliktas stebimasis analitinis vienmomentis skerspjūvio tyrimas. Tyrimo subjektai buvo anaerobinį ir aerobinį pajėgumą ugdantys didelio meistriškumo sportininkai (n = 323). Lietuvos sporto centre tiriamųjų kūno sandara ištirta ir išanalizuota taikant BIA tetrapoliarinį elektrodų metodą panaudojant 8–12 liečiamųjų elektrodų (bioelektrinės srovės dažniai: 5, 50, 250, 100 ir 1 000 kHz). Atletų faktinės mitybos tyrimas atliktas taikant 24 valandų faktinės mitybos apklausos metodą. Tyrimo duomenimis, Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų mityboje nepakako polinesočiųjų ir ω-3 riebalų rūgčių. Su maistu gaunamų ω-3 RR trūkumas (neatsižvelgiant į polinesočiųjų RR maisto papildų vartojimą) susietas su mažesniu lygiu išugdyta sportininkų LKM. Didesnė LKM išugdyta tik vartojant su įprastiniu maistu didesnį baltymų (1,7 ± 0,6 g/kg kūno masės) (β = 14,7 kg; 95 % PI: 11,9; 17,7; p < 0,001), polinesočiųjų RR (β = 6,9 kg; 95 % PI: 0,8; 14,6; p = 0,039) ir ω-3 RR (β = 2,4 kg; 95 % PI: –0,03; 4,9; p = 0,05) kiekį. ω-3 RR papildų vartojimas neturėjo reikšmingos sąsajos su sportininkų išugdyta LKM treniruotės procese (galimybių santykis (GS) 1,3; 95 % PI: 1; 1,6; p = 0,061).

Reguliarios treniruotės ir intensyvūs krūviai yra vieni iš pagrindinių veiksnių, kurie daro poveikį kūno sudėjimui vaikystėje ir paauglystėje. Meninėje gimnastikoje pranašesnės tos gimnastės, kurios pasižymi nedideliu poodiniu riebalų kiekiu, ilgomis apatinėmis ir viršutinėmis galūnėmis. Tačiau ypač svarbu – nustatyti optimalų kūno sudėjimą tam tikrais amžiaus tarpsniais bei kūno sudėjimo ir kūno masės komponentų įtaką sportiniams rezultatams. Tyrime dalyvavo 41 meninės gimnastikos atstovė iš Kauno (t.y. vidutiniškai 11,84±1,33 metų amžiaus, 152,94±9,1 cm ūgio, 39,78±6,87 kg svorio, turinčios 16,86±1,4 kūno masės indeksą ir 11,74±4,96% poodinio riebalinio audinio sluoksnį gimnastės, kurių meistriškumas svyravo nuo nacionalinio iki miesto lygio). Buvo išanalizuoti 89 kūno masės komponentų tyrimo atvejai priskiriant juos tuo metu atitinkančiai amžiaus ir meistriškumo grupei. Vyresnio amžiaus gimnasčių grupėje (12–14 metų) geriausi rezultatai buvo aukščiausių, vidutinio ir net didžiausių svorio (42,4 ir 48,6 kg), geriausiai subalansuoto ūgio ir svorio santykio (KMI) bei turinčių optimalų poodinį riebalinį sluoksnį gimnasčių (p<0,05). Tarp jaunesnių gimnasčių (9–11 metų) geresnius rezultatus pasiekė mažiausios, lengviausios, turinčios mažiausią kūno masės indeksą ir vidutinį poodinio riebalinio audinio sluoksnį gimnastės (p>0,05). Palyginus gautus duomenis su elito sportininkių (Georgopoulos et al., 2001), Graikijos (Douda et al., 2002) ir Kanados (Klentrou, Pyley, 2003) gimnasčių tyrimų rezultatais, nustatyta, kad mūsų šalies visų amžiaus grupių gimnastės linkusios būti aukštesnės ir sunkesnės (p<0,001). Tai gali turėti neigiamos įtakos teisėjų vertinimui ir sportinio parengtumo realizavimui.

Darbo tikslas – nustatyti pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių antropometrinių duomenų, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus. Tyrimo metodai: 1. Dokumentų ir literatūros analizė; 2. Matematinė statistika (aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, vidurkių skirtumo reikšmingumas pagal Stjudento kriterijų). 3. Lyginamoji analizė. Buvo įvertinta 10-ies pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių (n = 120) antropometrinių duomenų (ūgio, svorio), KMI, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumai. Duomenys apie pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvius gauti iš oficialių dokumentų (10th IIAF World Championships in Athletics Statistic Handbook, Helsinki 2005). Nustatyta, kad visų dešimties pasaulio lengvosios atletikos čempionatų prizininkų ūgis, KMI ir amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė, lyginant su X pasaulio čempionato, vykusio 2005 m. Helsinkyje, medalininkų analogiškais rodikliais (p > 0,05), nors disko metimo rungties medalininkų amžius turi tendenciją didėti. Įvertinus antropometrinių duomenų,amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus galima teigti, jog didžiausią įtaką prizininkų varžybiniam rezultatui turi atletų amžius (r = 0,803), o ūgio, svorio ir KMI įtaka rezultatui nėra didelė (r = 0,509; r = 0,224; r = 0,393). Vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys buvo tarp finalininkų rezultatų ir ūgio rodiklių (r = 0,561).

Nors antropometriniais abiejų lyčių sportininkų rodikliais domisi įvairių šalių tyrėjai, šotokan karatė sportininkės antropometriškai ištirtos nepakankamai. Todėl mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti didelio meistriškumo karatė šotokan sportininkių antropometrinius rodiklius ir palyginti juos su kitų sporto šakų panašaus meistriškumo sportininkių antropometriniais rodikliais. Varžybinio laikotarpio pradžioje 10 didelio meistriškumo Lietuvos šotokan karatė sportininkių (amžiaus vidurkis –23 metai, sportinis stažas – 8 metai, turimi laipsniai – nuo mėlyno diržo 5 kiu iki 2 danų juodo diržo) ir 12 plaukikių, 10 irkluotojų, 16 rankininkių, 10 gimnasčių ir 12 bėgikių išilginiai kūno matmenys buvo išmatuoti Martino antropometru, kūno segmentų apimtys – centimetrine juostele, riebalinės odos raukšlės – Harpenden kaliperiu 0,1 mm tikslumu. Šotokan karatė sportininkių galūnių apimtis buvo simetriška, liemuo – laibas, dubuo – gana didelės apimties. Jos buvo panašaus ūgio ir krūtinės apimties kaip plaukikės, irkluotojos, rankininkės, bėgikės, bet lengvesnės už rankininkes, plaukikes ir irkluotojas. Šotokan karatė sportininkių riebalinių odos raukšlių storis (išskyrus raukšlę ant šlaunies) nesiskyrė nuo plaukikių, bet buvo didesnis nei rankininkių (p < 0,01–0,05). Šotokan karatė sportininkių biakromialinis ir distalinis šlaunies diametrai buvo mažesni už plaukikių (p < 0,05), o kiti matuoti diametrai nesiskyrė nuo rankininkių ir plaukikių (p > 0,05). Šotokan karatė sportininkių absoliuti raumenų masė buvo mažesnė nei rankininkių (p < 0,05), o absoliuti kaulų masė – 0,7 kg didesnė už rankininkių, tačiau nesiskyrė nuo plaukikių; absoliuti riebalų masė buvo vidutiniškai 8,3 kg didesnė už rankininkių, tačiau panaši į plaukikių. [...]

Tikslas – nustatyti Lietuvos moterų rankinio rinktinės (LMRR) skirtingų pozicijų žaidėjų parengtumą ir jį įvertinti, lyginant su elito (Norvegijos) ir kitų šalių (Graikijos, Azijos šalių) rankinio rinktinių žaidėjų parengtumu. Buvo nustatyti žaidėjų kūno sudėjimo rodikliai, kojų raumenų galingumas ir koordinaciniai gebėjimai, greitumas ir funkcinis pajėgumas. LMRR žaidėjų vidutinis ūgis 175,4 ± 5,4 cm, kūno masė 66,91 ± 8,97 kg. Vidutiniškai žaidėjos 20 m nubėgo per 3,35 ± 0,17 s. Lyginant įvairių pozicijų žaidėjų 20 m bėgimo duomenis, matyti, kad greičiausiai 20 m atstumą įveikė pusiau krašto žaidėjos (n = 2) – 3,19 ± 0,13 s. Atlikdamos J–G šuolį be rankų mosto vidutiniškai komandos žaidėjos pašoko 28,94 ± 2,2 cm. Aukščiausiai pašoko krašto žaidėjos (n = 2) – 31,6 ± 4 cm, už jas 4,9 cm mažiau pašoko linijos žaidėja (26,7 cm). Atlikdamos G–J šuolį be rankų mosto vidutiniškai komandos žaidėjos pašoko 30,4 ± 3,5 cm. Aukščiausiai pašoko krašto žaidėjos (n = 2) – 35 ± 5,6 cm, mažiausiai – linijos žaidėja – 26,90 cm. Atlikdamos Yo–Yo nutrūkstamo intensyvumo ištvermės testą vidutiniškai žaidėjos nubėgo 616 ± 145 m. Vidutinė laktato koncentracija kraujyje buvo 12 ± 2 mmol/l. Vidutinis maksimalusis širdies susitraukimo dažnis (ŠSDmax) atliekant Yo–Yo testą buvo 184 ± 4,7 k..min-1. Nustatyti tokie LMRR parengtumo ypatumai: LMRR kūno sudėjimo rodikliai žaidžiant su Graikijos ir Azijos šalių komandomis suteiktų pranašumo, tačiau būtų trūkumas rungtyniaujant su 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių ir 2006 m. Europos čempionėmis Norvegijos rankininkėmis. LMRR greitumo rodikliai yra blogesni nei elito rinktinės žaidėjų (Norvegijos), bet greitumo jėgos rodikliai geresni.

Nors ryšiai tarp fizinio aktyvumo, pajėgumo ir sveikatos yra pagrįsti moksliniais tyrimais, tačiau sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo tolesni tyrimai yra prioritetiniai. Ypač aktualūs pastaruoju metu tyrimai, susiję su fizinio aktyvumo ir įvairių sveikatos komponentų dozės–atsako ryšiu. Tikslas – nustatyti 9 klasės berniukų kūno kompozicijos, lankstumo, raumenų jėgos ir fizinio aktyvumo tarpusavio ryšius. Tyrimas atliktas 2008 metų kovo–balandžio mėnesiais atsitiktiniu būdu atrinktose keturiose Kauno miesto mokyklose. 118 devintos klasės berniukų įvykdė visus būtinus tyrimo reikalavimus. Pirmame tyrimo etape fizinis aktyvumas (FA) nustatytas pagal modifikuotą tarptautinio FA (IPAQ) klausimyno trumpąją formą (Ainsworth, Levy, 2004). Vadovaujantis modifikuotomis rekomendacijomis, visi respondentai pagal bendrąją FA apimtį buvo suskirstyti į mažo (n = 32), vidutinio (n = 52) ir didelio FA (n = 34) grupes. Antrame tyrimo etape buvo nustatyti tiriamųjų kūno kompozicijos komponentai ir fizinio pajėgumo rodikliai (lankstumas, raumenų jėga – staigioji jėga ir jėgos ištvermė). Skirtumai tarp skirtingų FA bendrosios apimties grupių fizinio pajėgumo rezultatų nustatyti ANOVA variacinės analizės būdu. Ryšiai tarp fizinio aktyvumo, kūno kompozicijos ir fizinio pajėgumo įvertinti Pearsono koreliacijos koeficientu ir kompiuterių programa SIMCA–P. Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų fizinio aktyvumo grupių kūno kompozicijos rodiklių nenustatyti, tačiau pastebėta tendencija, kad didesnio fizinio aktyvumo moksleiviai buvo aukštesni, mažesnio svorio, pasižymėjo mažesniu kūno masės indeksu ir mažesniu riebalinio audinio sluoksniu (procentais ir kilogramais). Visų trijų tiriamųjų grupių mokinių didelio fizinio aktyvumo (DFA) dažnumas buvo 2–3 dienos, trukmė, atsižvelgiant į FA dažnumą, svyravo nuo 20 minučių per 7 dienas iki 48 minučių per 2 dienas. Nustatyti fizinio pajėgumo rodiklių skirtumai tarp skirtingo fizinio aktyvumo mokinių grupių. Tarp fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo rodiklių nustatyti silpni ir labai silpni teigiami koreliaciniai ryšiai (r = 0,290÷0,315). Fizinis aktyvumas visiems fizinio pajėgumo rodikliams turi teigiamą įtaką. Kūno masės komponentai tarpusavyje buvo susiję labai stipriais tiesioginiais ryšiais (r = 0,675÷0,952). Nustatyti teigiami silpni ryšiai tarp mokinių fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo rodiklių ir tarp atskirų fizinio pajėgumo (lankstumo, staigiosios jėgos ir jėgos ištvermės) rodiklių (p < 0,05). Mokinių kūno masės komponentai tarpusavyje susiję stipriais teigiamais ryšiais (p < 0,01). Vidutinis (< 2718 MET/sav.) fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką mokinių kūno masės kompozicijai ir staigiosios jėgos rezultatams.