Tyrime dalyvavo 2024–2025 mokslo metais Nacionalinio švietimo ministerijai pavaldžiose mokyklose dirbę kūno kultūros ir sporto mokytojai. Imtis sudaryta iš 226 fizinio lavinimo ir sporto mokytojų: 80 moterų ir 146 vyrų. Tai aprašomasis tyrimas, analizuojantis kai kurias kūno kultūros mokytojų demografines ypatybes, taip pat jų priklausomybes nuo treniruočių ir socialinių tinklų. Buvo naudotasi tyrime dalyvavusiųjų asmenine informacija, tokia kaip lytis, amžius, mokyklos tipas, kurioje dirba, ir metai, praleisti treniruojantis, kaip duomenų rinkimo priemone. Priklausomybės nuo treniruočių skalę (angl. Exercise Addiction Scale, EBS), sudarytą iš 21 punkto, sukūrė Hausenblasas ir Downsas (Hausenblas and Downs, 2002), o priklausomybės nuo socialinių tinklų skalę (angl. Social Media Addiction Scale, SMAS), kurią sudaro 41 punktas, 2015 m. sukūrė Denizas ir Tutgunas Unalas (Deniz and Tutgun-Unal). Surinkti duomenys buvo analizuojami naudojant SPSS 24 programinę įrangą. Tyrimo dalyvių demografinių savybių aprašomajai analizei atlikti buvo taikytos vidutinės reikšmės, dažniai ir procentai. Analizuojant dviejų grupių duomenis naudotas t kriterijus, o lyginant trijų ar daugiau grupių – dispersinė analizė (angl. Analysis of Variance, ANOVA). Taip pat naudotasi „post hoc“ testais, siekiant nustatyti skirtumus, kurie buvo pastebėti, taikant dispersinę analizę, tarp tiriamų grupių. Gauti rezultatai atskleidė, kad mokytojai vyrai yra labiau priklausomi nuo sporto ir kad jaunesnio amžiaus mokytojai turi didesnę priklausomybę nuo treniruočių nei vyresni. Tyrimo rezultatai parodė, jog kūno kultūros ir sporto mokytojų priklausomybių nuo treniruočių ir socialinių tinklų lygiai skiriasi priklausomai nuo tam tikrų demografinių kintamųjų, o jauni mokytojai, ypač tie, kurie ilgą laiką sportuoja, gali turėti didesnę priklausomybę nuo socialinių tinklų.

Šio tyrimo tikslas – ištirti 2024–2025 mokslo metais Turkijos universitetuose dirbusių mokslo darbuotojų sportinį tapatumą ir jų priklausomybę nuo socialinių tinklų pagal tam tikrus kintamuosius. Imtį sudarė 292 mokslo darbuotojai: 90 moterų ir 202 vyrai. Taikant aprašomąjį tyrimą nagrinėta: tyrimo dalyvių demografinės ypatybės, sportinis tapatumas ir priklausomybės nuo socialinių tinklų lygiai. Asmens anketa naudota kaip duomenų rinkimo priemonė, kurioje pateikta: lytis, amžius, fizinio aktyvumo lygis ir interneto naudojimo tikslas. Duomenys, atskleidžiantys sportinį tapatumą, surinkti taikant Ozturko ir Kocos (Ozturk and Koca, 2013) sukurtą sportinio tapatumo skalę (angl. Sports Identity Scale, SIS), sudarytą iš 10 teiginių. Priklausomybė nuo socialinių tinklų vertinta naudojant Tutguno-Unalo ir Denizo (Tutgun-Unal and Deniz) 2015 m. sukurtą priklausomybės nuo socialinių tinklų skalę (angl. Social Media Addiction Scale, SMAS), sudarytą iš 41 teiginio. Surinkti duomenys buvo analizuojami naudojant SPSS 24 programinę įrangą. Tyrimo dalyvių demografinėms ypatybėms aprašyti taikyti procentiniai, dažnių ir vidurkių rodikliai. Porinių grupių duomenų analizei naudotas t kriterijus, lyginant trijų ar daugiau grupių duomenis – dispersinė analizė (angl. Analysis of Variance, ANOVA), o skirtumų kilmei nustatyti taikyti post hoc testai. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad mokslo darbuotojų vyrų sportinis tapatumas yra aukštesnis, o mokslo darbuotojos moterys – labiau priklausomos nuo socialinių tinklų. Taip pat nustatyta, kad reguliariai sportuojančių mokslo darbuotojų sportinis tapatumas yra aukštesnis.

Atliktas tyrimas atskleidžia, kad dirbtinio intelekto priemonių naudojimas ikimokyklinio ugdymo srityje yra novatoriškas pedagogikos metodas šioje amžiaus grupėje. Tyrimo tikslas – pagerinti pedagoginės veiklos kokybę ir vaikų socialinę raidą, į ugdymo procesą įtraukiant novatoriškus pedagoginius sprendimus, taip pat adaptuojant ir taikant naujus mokinių pasiekimų vertinimo metodus. Šio tyrimo duomenys buvo surinkti naudojant mišrią prieigą: anketinę apklausą raštu ir interviu. Dirbtinio intelekto poveikis pažintiniam vystymuisi tirtas analizuojant testų rezultatus dviem būdais: tradiciniam mokymui ir planuotam mokymui naudojant dirbtinio intelekto įrankius. Tyrime dalyvavo ikimokyklinio ugdymo mokiniai, mokytojai, mokyklos vadovai, tėvai. Šiame straipsnyje siūloma metodika, kuri apima testų, atliktų prieš ir po, rezultatų stebėjimą mokantis kalbos, skaitymo ir matematikos dalykų. Šių rezultatų analizė leido statistiškai įvertinti pasiekimus ir matomus pokyčius. Eksperimentinė mokinių grupė, kuri naudojosi dirbtinio intelekto priemonėmis, pasiekė statistiškai geresnių rezultatų visose atliktų testų srityse. Šiame tyrime buvo atsižvelgta ir į mokytojų, ir į tėvų nuomones, tai akivaizdžiai parodė jų entuziazmą pagerėjusiais mokinių mokymosi rezultatais, vis dėlto buvo išreikštas ir nepasitikėjimas bei susirūpinimas etika, privatumu ir lygybe. Tikėtina, kad mokytojai, įtraukdami etinius aspektus į mokymo programą, galės įgalinti mokinius kritiškai mąstyti sudėtingais klausimais, susijusiais su dirbtiniu intelektu, ir paruošti juos iššūkiams, kurie jų laukia ateityje pasauliui vis labiau skaitmenizuojantis.

Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti Sakarijos mokytojų nuomones apie „eTwinning“ portalą ir jo naudojimą atsižvelgiant į skirtingus veiksnius, įskaitant jų dėstomą dalyką, profesinę patirtį, lytį ir amžių. Tyrimas atliktas taikant apklausos metodą. Apklausoje buvo pateikti šeši klausimai, susiję su demografiniais rodikliais. Tyrimo dalyviai – skirtingų lygių mokyklų mokytojai iš penkių Sakarijos provincijos rajonų – atrinkti atsitiktinės imties būdu. Atliekant tyrimą buvo iškelti tokie klausimai: 1. Kokia yra mokytojų nuomonė apie „eTwinning“ portalą? 2. Ar mokytojų nuomonė apie „eTwinning“ portalą skiriasi priklausomai nuo dalyko srities, profesinės patirties, lyties, amžiaus, išsilavinimo ir įstaigos tipo? 3. Ar „eTwinning“ portalo nuomonių skalės“ vertinimai priklauso nuo verslumo ir dalyvavimo balų, kurie sietini su jų dėstomu dalyku, profesine patirtimi, lytimi, amžiumi, išsilavinimu ir įstaigos tipu? Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokytojai teigiamai vertina „eTwinning“ portalą. Lyčių skirtumams nustatyti buvo taikomas t kriterijus kuris statistiškai reikšmingų skirtumų neparodė. Amžiaus, profesinės patirties, mokytojo tipo ir įstaigos tipo poveikiui nagrinėti buvo taikoma dispersinė analizė (angl. ANOVA, Analysis of Variance), o išsilavinimo lygiui – Kruskalio ir Walliso kriterijus. Tarp šių kintamųjų, išskyrus įstaigos tipą, reikšmingų skirtumų nenustatyta.

Straipsnyje nagrinėjama sąveika, atsirandanti tarp pilietinio ugdymo, mokytojų kompetencijų ir dirbtinio intelekto, ir kaip tai skatintų tvarų miestų vystymąsi. Pripažįstant, jog pilietinis aktyvumas yra miestų tvarumo pagrindas, taip pat reikėtų pažymėti, kad mokytojų vaidmuo ugdant būsimus piliečius yra labai svarbus, nes būtent jie pasitelkia kultūriškai pagrįstas ir technologijomis sustiprintas pedagogines praktikas. Naudojantis „Scopus DI“ (angl. Scopus AI) ir PRISMA 2020 metodikomis buvo atlikta semantinė ir sisteminė literatūros analizė, siekiant nustatyti naujausias teorines įžvalgas ir tendencijas. Straipsnių analizė atskleidė didelę spragą, susidariusią tarp mokytojų DI kompetencijų, pilietinio aktyvumo ir tvaraus miestų vystymosi. Diskusijoje autoriai atkreipia dėmesį į keletą prieštaravimų dabartiniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, nors DI siūlo įvairių transformacinių galimybių, tačiau siekiant veiksmingai tai įgyvendinti reikia išsamių strategijų, kuriose būtų atsižvelgiama į mokytojų pasirengimą, institucinę paramą ir sociokultūrinius kontekstus. Straipsnio pabaigoje prieinama prie išvados, kad būtina atlikti tolesnius tyrimus, pavyzdžiui, detaliau išnagrinėti mokytojų kompetenciją (skaitmeninę ir (arba) DI kompetenciją), įskaitant kultūrinius ir etinius aspektus, siekiant užtikrinti, kad DI taptų veiksminga priemone pilietinei atsakomybei skatinti ir tvariai formuoti miestus ateityje.

Šiame kokybiniame tyrime nagrinėjama, kaip Latvijoje įgyvendinami pagrindiniai ankstyvosios vaikystės intervencijos (angl. ECI) principai – prasmingas šeimos įsitraukimas, tarpdisciplininis bendradarbiavimas ir parama natūralioje vaiko aplinkoje. Išanalizavus aštuonis interviu su ECI specialistais ir tėvais, išryškėjo trys probleminės temos. Pirma, daugelis tėvų jautė, kad jų vaidmuo yra pasyvus. Taip jie apibūdino savo patirtis, nes nebuvo aktyvūs sprendimų priėmimo partneriai, o tik gaudavo nurodymus. Tai prieštaravo „Portage“ ankstyvosios intervencijos modeliui, kuris skatino didesnį tėvų įgalinimą. Antra, skyrėsi bendradarbiavimas. „Portage“ (angl. Portage Early Education Program) paslaugose taikomas vieno specialisto modelis užtikrino tęstinumą, bet kėlė aukštus reikalavimus specialistams. Tuo metu ligoninėse teikiamos paslaugos apėmė kelių specialistų įsitraukimą, tačiau dažnai stokojo koordinuoto planavimo ir komunikacijos, todėl šeimoms kildavo sumaištis ir veiklų kartojimasis. Trečia, dauguma paslaugų buvo teikiamos centruose, todėl buvo ribojamas strategijų taikymas namuose ir taip mažėjo galimybės apibendrinti įgūdžius kasdienėse situacijose. Nors natūrali aplinka buvo laikoma naudinga, struktūrinės kliūtys dažnai trukdė jas integruoti. Apibendrinant tyrimą daroma išvada, kad Latvijos ankstyvojo ugdymo sistema – tradicinių ir į reformas orientuotų modelių hibridas – susiduria su iššūkiais, kurie sietini su institucine inercija, personalo trūkumu ir ribotu laiku. Rekomendacijos apima į tėvus orientuoto profesinio tobulėjimo stiprinimą, koordinuoto komandinio darbo infrastruktūros kūrimą, paslaugų pritaikymą prie kasdienybės ir nacionalinės politikos derinimą su įtraukiais, į šeimą orientuotais ankstyvojo ugdymo principais.

Nors dirbtinio intelekto (toliau – DI) priemonių įtraukimo į švietimą svarba yra neabejotina, šiame straipsnyje nagrinėjamas DI panaudojimas per literatūros pamokas, atsižvelgiant į pedagogų požiūrį, norą ir kompetenciją. Tyrimas grindžiamas kiekybiniu vertinimu taikant 2 modelius: technologijų priėmimo (angl. Technology Acceptance Model, TAM) ir dalinį technologinio pedagoginio turinio žinių (angl. Technological Pedagogical Content Knowledge, TPCK). Įtraukus papildomus kokybinius metodus buvo siekiama aiškiai pagrįsti pateiktus skaičiavimus, o aprašomasis vertinamasis tyrimo dizainas buvo skirtas DI įrankiams tirti ir vertinti. Toks metodų derinio pasirinkimas leidžia kryžmiškai patikrinti gautus statistinius rezultatus su interpretaciniais. Antroje tyrimo dalyje, naudojantis DI, sukurtas pamokos planas „Raudonkepurė“, kurį taikant sudarytas pasakos etinių aspektų tyrimas, tai leido atlikti turinio analizę. Apibendrinant galima teigti, kad straipsnyje keliamas DI įrankių pateikiamos etinės kritikos patikimumo klausimas ir apskritai pedagogų pasitikėjimas DI technologijomis, ypač jas naudojant veiklose, susijusiose su etine kritika. Pabrėžiama, kad DI turėtų būti naudojamas kaip papildoma priemonė, o ne kaip pagrindinis ugdymo elementas, dėl jo ribotų galimybių atkartoti emocinį ir kultūrinį kontekstą.

Šiame tyrime nagrinėjamas būsimų mokytojų skaitmeninių technologijų kompetencijų ryšys su jų nuostatomis į dirbtinį intelektą (toliau – DI). 2024–2025 akademiniais metais, taikant kiekybinį metodą ir pasitelkus koreliacinius bei priežastinius lyginamuosius modelius, buvo tiriami 260 būsimų mokytojų, atstovaujančių skirtingoms universiteto katedroms, atsakymai. Duomenims rinkti naudotasi skaitmeninių technologijų kompetencijų ir nuostatų į DI skalėmis. Gauti rezultatai atskleidė statistiškai reikšmingą teigiamą ryšį tarp skaitmeninių kompetencijų ir nuostatų į DI, o tai leidžia daryti išvadą, kad aukštesnis būsimųjų mokytojų skaitmeninis raštingumas yra sietinas su teigiamomis nuostatomis į DI. Nors skaitmeninių kompetencijų srityje tarp lyčių nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų, visgi būsimų mokytojų vyrų nuostatos į DI buvo teigiamesnes. Kita vertus, nebuvo pastebėta statistiškai reikšmingų skirtumų, kuriuos lemtų jų tėvų išsilavinimo lygis. Nors būsimų mokytojų skaitmeninės kompetencijos skirtinguose universiteto fakultetuose labai nesiskyrė, vis dėlto nuostatos į DI buvo skirtingos, aukštesni būsimų mokytojų balai nustatyti Anglų kalbos mokymo, Ikimokyklinio ugdymo ir Pradinio matematikos ugdymo fakultetuose. Taigi, iš tyrimo rezultatų matyti, kad skaitmeninių technologijų kompetencijų stiprinimas yra itin svarbu mokytojų rengimo programose.

Šiame tyrime nagrinėjami Latvijos profesinių mokyklų mokinių mokymosi įpročiai naudojant dirbtinį intelektą (DI). Šio empirinio tyrimo tikslas – ištirti studentų požiūrį į dirbtinio intelekto naudojimą mokymosi procese, taip pat DI paplitimą, naudojimo dažnumą, pasitikėjimą juo, susirūpinimą ir poreikį įgyti daugiau žinių apie dirbtinį intelektą. Straipsnyje nagrinėjamos problemos, su kuriomis susiduria tiek mokiniai, tiek mokytojai naudodami dirbtinio intelektą mokymosi procese. Taip pat aptariami dabartiniai mokinių įpročiai naudojant dirbtinį intelektą, ieškoma atsakymų į klausimus, kokie yra mokinių norai dirbtinio intelekto naudojimui ateityje ir kas būtų reikalinga, kad būtų pagerintas ir integruotas dirbtinis intelektas Latvijos profesinių mokyklų mokymo procese. Siekdami tyrimo tikslo, autoriai naudojo tyrimo metodų derinį: pateikė sistemingą mokslinės literatūros apžvalgą, peržiūrėjo atviras duomenų bazes, atliko profesinio švietimo reguliavimo sistemos turinio analizę DI kontekste ir atvejo tyrimą, kuris apima profesinėse vidurinėse mokyklose atliktą mokinių apklausą. Atlikus tyrimą daroma išvada, kad mokiniai naudoja DI kaip praktinę ir patogią pagalbą mokantis, ypač generuodami idėjas, rengdami pristatymus ir ieškodami informacijos apie neaiškias temas, kad jas geriau suprastų. Tai rodo mokinių gebėjimą naudoti technologijas savo išsilavinimui gerinti ir įgyti skaitmeninių kompetencijų. Vis dėlto švietimo įstaigos dar nėra visiškai pasirengusios įdiegti DI kaip integruotą mokymo proceso dalį. Tai galima paaiškinti ribota skaitmenine infrastruktūra ir mokytojų nepakankamomis DI žiniomis, kurios trukdo tikslingai taikyti DI kasdieniame ugdyme.

Šiame tyrime nagrinėjama, kaip dirbtinio intelekto valdoma „Audemy“ platforma prisideda ugdant silpnaregių asmenų muzikinius įgūdžius. Šią negalią turintys asmenys susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie kyla dėl prieigos prie tradicinių vizualinių muzikos mokymo metodų ir jų taikymo. Tyrimo tikslas – atskleisti technologinių sprendimų, pavyzdžiui, „Audemy“ platformos, vaidmenį mažinant šias kliūtis, taip pat jų poveikį mokymosi procesui. Buvo taikytas kokybinis tyrimo metodas, atliekant pusiau struktūruotą interviu su aštuoniais 13–20 metų amžiaus regos negalią turinčiais studentais, kurie „Audemy“ platformą naudojo ne trumpiau kaip tris mėnesius. Surinkti duomenys buvo analizuoti taikant aprašomąją ir turinio analizės metodus, o rezultatai sugrupuoti į devynias temas remiantis atviru kodavimu. Be to, buvo pateiktos trijų ekspertų nuomonės; ekspertai rekomendavo padidinti garso atsiliepimų reguliarumą, padidinti prieinamumo testų skaičių ir integruoti savireguliacijos strategijas į platformą. Iš tyrimų rezultatų matyti, kad „Audemy“ platforma palengvina mokymosi procesą regos negalią turintiems asmenims dėl jos pritaikomos struktūros, garso signalų ir navigacijos sistemų bei prieinamo dizaino. Nustatyta, kad ši platforma padeda gerinti studentų savarankiško mokymosi įgūdžius, skatina jų motyvaciją mokytis ir stiprina jų techninius įgūdžius. Dėl techninių patobulinimų ir gausaus pedagoginio turinio daroma išvada, kad „Audemy“ platforma regos negalią turintiems asmenims siūlo tvarias ir prieinamas muzikos mokymosi galimybes.