Tai naujas, Lietuvoje dar nežinomas užsienio kalbų mokymo pradinėse klasėse metodas. Tai buvo atsakas į mokyklos nesėkmes. Anglijoje buvo pastebėta, kad septynmečiai vaikai blogai skaito ir gimtąja, ir užsienio kalba. Naujasis metodas skelbia, kad užsienio kalba turi būti vartojama per visų dalykų pamokas. Visi pradinių klasių mokytojai, ypač gimtosios kalbos, muzikos, istorijos ir biologijos, turi būti atsakingi už užsienio kalbos mokymosi rezultatus.

Pagrindinis tikslas - padėti mokiniui išsiugdyti mokymosi būdus, parodyti, kaip funkcionuoja kalba, kaip yra jungiami garsai, kad žodis įgautų prasmę, paaiškinti, kad žodžio ilgumas neturi nieko bendro su daikto ilgiu, kurį tas žodis išreiškia, kad vienaip galima kreiptis į draugą, kitaip į mokytoją, kad rašytinė kalba skiriasi nuo šnekamosios. Labai akcentuojama, kad mokiniui reikia parodyti kalbų įvairovę, supažindinti su pagrindinėmis kalbų grupėmis. Kaip tai atrodo praktiškai, mes pabandėme padaryti 4 lenteles.

Šis metodas nepakeičia jokio kalbos mokymo metodo, jis tik padeda pažadinti norą mokytis, padrąsina ir paskatina greičiau surasti tinkamiausius kalbos mokymosi būdu.

Straipsnyje, remiantis atlikta mokslinės literatūros analize, pamokų stebėjimu mokyklose bei prancūzų kalbos specialybės studentų apklausos analize daroma išvada, kad šios specialybės studentai apie minėtus pradinių klasių mokinių pažinimo aspektus nedaug ką yra girdėję. Mokytojams taip pat dar reikia papildomų žinių, nes jie nėra specialiai parengti dirbti su pradinukais dėstant užsienio kalbą. Mokytojas, dirbantis su pradinukais, galėtų turėti net keletą diplomų ir turėti kuo daugiau įvairių mokslo, kultūros sričių žinių, tačiau jis neturėtų „ suverst“ visą savo žinių bagažą ant mokinių galvų. Jis turi žinoti, kaip pažinti mokinį, o pažinęs jį, turi žinoti, kaip jam padėti reikiamu momentu, o svarbiausia, kaip palengvinti mokymąsi

Kiekvienas dešimtmetis kelia savo reikalavimus rengiant moksleivius gyvenimui bei tolesnėms studijoms aukštojoje mokykloje. Jaunosios kartos mokymo procesas reikalauja nuolat atnaujinti užsienio kalbų mokyme(si) taikomus metodus, turini, pateikti daugiau ir prasmingesnės informacijos, susisteminti ją. Tai daryti skatina ypač sparti šiuolaikinės visuomenės pažanga mokslo ir technikos srityse.

Per tyrimą nustatyta, kad pagal turinį dažniausiai studentams parenkami klasikų kūriniai ar jų ištraukos. Jie reikšmingi meniniu ir auklėjamuoju požiūriais, tačiau gyvenimas rodo, kad dabartinė prancūzų kalba labai keičiasi: pilna visokiausių naujadarų, vadinamų „veriamais , žodžių, gimusių ant šaligatvių, mokyklų kiemuose ir darbininkų gyvenvietėse. Šiandien mes matome, kad norom nenorom ši „gatvės kalba“ į mūsų gyvenimą skverbiasi per televizorių ekranus, ausinukus ir kitas priemones. Ir studentai negali likti abejingi šiai tendencijai, t. y. neskaityti „nepadorių“ sakinių ir atsiriboti nuo šiuolaikinių naujadarų, nes atsidūrę Prancūzijoje ir nesuprasdami tam tikrų gyventojų grupių kalbos jie nesugebės prie šių žmonių pritapti ir laisvai bendrauti. Šiuo tikslu, skaitydami šiuolaikišką tekstą, bandėme panaudoti kūrybinius darbo metodus, t. y. prašėme studentų sukurti naujų tekstų su naujausiais jų vartojamais žodžiais. Kūryba, tai yra tai, ką studentas sukuria nauja išreikšdamas savo požiūrį, ir yra aukščiausia savarankiškumo ir sąmoningumo išraiška. To mes ir siekiame rengdami būsimuosius pedagogus.

Subjonctif nuosakos problema tebelieka aktuali šiuolaikinėje romanistikoje, nors pati tematika buvo nekartą ir išsamiai gvildenama daugelio prancūzų (ir ne tik) kalbotyros specialistų. Šiuo straipsniu siekiama nusakyti subjonctif reikšmę šiuolaikinėje prancūzų kalboje, parodyti jos formų gyvybingumą XX amžiaus grožiniuose tekstuose bei aptarti lietuvių kalbos gramatines galimybes subjonctif nuosaka išreikštų niuansų perteikimui.

Yves’o Bonnefoy (g.1923) poezijoje ir poetikoje kryžiuojasi dvi skirtingos, netgi nesuderinamos tendencijos - modernumas ir tradicija. Šio itin reikšmingo prancūzų poeto mąstyseną veikia šiuolaikinės lingvistikos teorijos, pokario prancūzų Naujoji kritika ir modernioji filosofija, kuriai ypač svarbi Hėgelio iškelta sąmonės ir objekto prieštaravimų bei jų sulydymo į vienalytį logos problema. Su moderniąja poezija Bonnefoy sieja nepasitikėjimas vakariečių menui bei literatūrai būdinga realizmo estetika, mimezės kritika, atsiradusi kartu su siurrealistinėmis poetinio žodžio ištakomis. Poetas abejoja vaizdo retorikos galimybėmis ir jų patikimumu, lyrikų pamėgtomis sapno bei prisiminimo kategorijomis. Bonnefoy įsitikinęs, kad poetinė ir ne tik poetinė, o apskritai kalba - neadekvati raiškos priemonė: žmogiškąją patirtį reiškiant žodžiu, visada kažkas lieka nepasakyta, nutylėta, nuslėpta ar prarasta - pirmasis įspūdis virsta fragmentiniu, jis atskyla nuo patirties, išsiskiria tai, kas buvo iš tikrųjų ir kas pasakyta eilėraštyje; taip prasideda savotiškas daiktų bei patirties egzilis. Todėl žodį Bonnefoy laiko žmogaus, ypač vakariečio, gimtąja nuodėme, jo gnosticizmo požymiu ir itin įtariai žiūri į lyrinei bei romantinei poezijai būdingą polėkio ir jausmo retoriką, skatinančią subjektyviojo aš norą teigti. Tai neigianti Bonnefoy poetikos linkmė, kurią jis pats vadina „negatyviąja teologija” (theologie negative'), savo teorinio mąstymo ir kartu poezijos pagrindu. Tačiau Bonnefoy nėra poetas skeptikas. Jis atsiriboja nuo R.Barthes’o ir kitų modernizmo bei postmodernizmo teoretikų teigdamas, kad kalba nėra vien signifikantų ar fantazijos žaismas, neturintis nieko bendra su objektyviuoju pasauliu. Jis žodį suvokia tik santykyje su jo referencija, todėl į savo poetikos bei poezijos centrą atkelia būties ir jos prasmės klausimus. Daiktų galimybę atsiverti sąmonei savo prasmingumu bei būtimi Bonnefoy pavadina daiktų esamybe. Tai teigianti Bonnefoy poetikos linkmė, jo pozityvioji teologija (theologiepositive), įsitikinimas, kad įmanoma sukurti šiuolaikišką poetinę kalbą, išreiškiančią žmogaus ryšį su objektyviuoju pasauliu, su laiku ir erdve, su konkrečia vieta ir su beribe visata, iš kurios, Bonnefoy teigimu, kilęs žmogus. Gimtųjų namų šifras (temos sąvoką Bonnefoy atmeta, vietoj jos vartodamas žodžius „šifras” bei „ženklas”) atsiranda tik 2001 m. išėjusiame Bonnefoy rinkinyje Išgaubtos lentos (Les Planches courbes). Ligi tol šio motyvo nėra, tarsi poetas būtų sąmoningai vengęs nuslysti į tradicinės lyrikos tematiką. Tai ne atsitiktinumas, o Bonnefoy poezijai būdinga dviejų prieštaringų aspektų retorikos kaita: pirma nuslėpti, o paskui išsakyti. Pirmieji Bonnefoy rinkiniai, paveikti siurrealizmo, išreiškia nutrūkusių ir vėl atkurtų ryšių jungtį erdvėje. Erdvė čia suvokiama kaip viena realybės kategorijų, skaidanti patirtį ar ją atkurianti. 1953- 1975 metų rinkiniuose atsiranda namų motyvas; jį tektų laikyti užslėptuoju gimtųjų namų šifru. Pirmie ji vaizdiniai fragmentiški, regimi iš tolo; jie išreiškia ne tiek konkrečią vietą, kiek jungties taškus ar daiktų paviršius, leidžiančius įžvelgti kintančių daiktų bei formų pavidalus. Pamažu namai skleidžiasi kaip vientisa erdvė, įgauna ryškumo bei konkretumo, atsiveria iš vidaus ir tampa tuo, ką Bonnefoy vadina „tikrąja vieta” (le vrai lieu), prasmės ir patirties sankryža. Rinkiniuose Tai, kas buvo neapšviesta (Ce qui fut sans lumiere, 1987) ir Sniego pradžia ir pabaiga (Dėbut et fin de la neige, 1995) jau pastebimi sapno ir prisiminimo motyvai, tarsi poetas peržengtų kažkokią pirminio įtarumo ribą ir, šiuodu motyvus atsiėjęs nuo romantikų retorikos, traktuotų juos kaip esminį poetinės raiškos būdą. Namų tema čia siejama ir su pradžia, išgyventa ne tiek praeityje, kiek dabartyje, ir vedančia į tai, kas įvyks ateityje; ji tampa vis sudėtingesnė ir įvairesnė. Namai virsta ir lyrinio subjekto, ir jo poetinės kalbos pradžia, o 2001 metų rinkinys Iš gaubtos lentos juos įvardija kaip gimtuosius. Tai dvylikos dalių eilėraščių ciklas, kuriame iš atskirų fragmentų, prisiminimų, sapnų ir svajonių su kuriamas visiškai naujas, itin sudėtingas vaizdinys - gimtųjų namų metafora. Tai ne tik metafora, bet ir aliuzija į tris konkrečias vietoves - Tours, Toriac ir Valsaines, kuriose poetas gyveno. Cikle konkretūs išgyvenimai pinasi su bendriausiais apmąstymais apie laiką, vietą, egzilį, žodžio ir tikrovės santykį, praradimą, būtį bei viltį. Visa jungiasi į vieningą poetinį mąstymą, kuriame ypač iškeliama poezijos svarba moderniame pasaulyje. Poetas klausia: ar įmanoma suderinti būties ir nebūties sąmonę, rašyti taip, kad tarsi neigtum ir kartu atkurtum, suderintum mirtį ir atgimimo viltį? Šiuos poetinio žodžio ir apskritai kalbos prasmės klausimus Bonnefoy „Gimtieji namai” sprendžia teigiamai. O pati gimtųjų namų sąvoka praranda savo tradicinį uždarumą: tai pradžios taškas ir visata, ribos ir erdvės sąlytis, bet ne mažiau ir meta orų jungtis, į kurią įsilieja visos svarbiausios poeto temos. Tai ir yra moderniai nuspalvinti „antrieji” - Bonnefoy poezijos - gimtieji namai.