Recolorer la maison natale : l'etude d'un motif dans la poésie d'Yves Bonnefoy

Yves’o Bonnefoy (g.1923) poezijoje ir poetikoje kryžiuojasi dvi skirtingos, netgi nesuderinamos tendencijos - modernumas ir tradicija. Šio itin reikšmingo prancūzų poeto mąstyseną veikia šiuolaikinės lingvistikos teorijos, pokario prancūzų Naujoji kritika ir modernioji filosofija, kuriai ypač svarbi Hėgelio iškelta sąmonės ir objekto prieštaravimų bei jų sulydymo į vienalytį logos problema. Su moderniąja poezija Bonnefoy sieja nepasitikėjimas vakariečių menui bei literatūrai būdinga realizmo estetika, mimezės kritika, atsiradusi kartu su siurrealistinėmis poetinio žodžio ištakomis. Poetas abejoja vaizdo retorikos galimybėmis ir jų patikimumu, lyrikų pamėgtomis sapno bei prisiminimo kategorijomis. Bonnefoy įsitikinęs, kad poetinė ir ne tik poetinė, o apskritai kalba - neadekvati raiškos priemonė: žmogiškąją patirtį reiškiant žodžiu, visada kažkas lieka nepasakyta, nutylėta, nuslėpta ar prarasta - pirmasis įspūdis virsta fragmentiniu, jis atskyla nuo patirties, išsiskiria tai, kas buvo iš tikrųjų ir kas pasakyta eilėraštyje; taip prasideda savotiškas daiktų bei patirties egzilis. Todėl žodį Bonnefoy laiko žmogaus, ypač vakariečio, gimtąja nuodėme, jo gnosticizmo požymiu ir itin įtariai žiūri į lyrinei bei romantinei poezijai būdingą polėkio ir jausmo retoriką, skatinančią subjektyviojo aš norą teigti. Tai neigianti Bonnefoy poetikos linkmė, kurią jis pats vadina „negatyviąja teologija” (theologie negative'), savo teorinio mąstymo ir kartu poezijos pagrindu. Tačiau Bonnefoy nėra poetas skeptikas. Jis atsiriboja nuo R.Barthes’o ir kitų modernizmo bei postmodernizmo teoretikų teigdamas, kad kalba nėra vien signifikantų ar fantazijos žaismas, neturintis nieko bendra su objektyviuoju pasauliu. Jis žodį suvokia tik santykyje su jo referencija, todėl į savo poetikos bei poezijos centrą atkelia būties ir jos prasmės klausimus. Daiktų galimybę atsiverti sąmonei savo prasmingumu bei būtimi Bonnefoy pavadina daiktų esamybe. Tai teigianti Bonnefoy poetikos linkmė, jo pozityvioji teologija (theologiepositive), įsitikinimas, kad įmanoma sukurti šiuolaikišką poetinę kalbą, išreiškiančią žmogaus ryšį su objektyviuoju pasauliu, su laiku ir erdve, su konkrečia vieta ir su beribe visata, iš kurios, Bonnefoy teigimu, kilęs žmogus. Gimtųjų namų šifras (temos sąvoką Bonnefoy atmeta, vietoj jos vartodamas žodžius „šifras” bei „ženklas”) atsiranda tik 2001 m. išėjusiame Bonnefoy rinkinyje Išgaubtos lentos (Les Planches courbes). Ligi tol šio motyvo nėra, tarsi poetas būtų sąmoningai vengęs nuslysti į tradicinės lyrikos tematiką. Tai ne atsitiktinumas, o Bonnefoy poezijai būdinga dviejų prieštaringų aspektų retorikos kaita: pirma nuslėpti, o paskui išsakyti. Pirmieji Bonnefoy rinkiniai, paveikti siurrealizmo, išreiškia nutrūkusių ir vėl atkurtų ryšių jungtį erdvėje. Erdvė čia suvokiama kaip viena realybės kategorijų, skaidanti patirtį ar ją atkurianti. 1953- 1975 metų rinkiniuose atsiranda namų motyvas; jį tektų laikyti užslėptuoju gimtųjų namų šifru. Pirmie ji vaizdiniai fragmentiški, regimi iš tolo; jie išreiškia ne tiek konkrečią vietą, kiek jungties taškus ar daiktų paviršius, leidžiančius įžvelgti kintančių daiktų bei formų pavidalus. Pamažu namai skleidžiasi kaip vientisa erdvė, įgauna ryškumo bei konkretumo, atsiveria iš vidaus ir tampa tuo, ką Bonnefoy vadina „tikrąja vieta” (le vrai lieu), prasmės ir patirties sankryža. Rinkiniuose Tai, kas buvo neapšviesta (Ce qui fut sans lumiere, 1987) ir Sniego pradžia ir pabaiga (Dėbut et fin de la neige, 1995) jau pastebimi sapno ir prisiminimo motyvai, tarsi poetas peržengtų kažkokią pirminio įtarumo ribą ir, šiuodu motyvus atsiėjęs nuo romantikų retorikos, traktuotų juos kaip esminį poetinės raiškos būdą. Namų tema čia siejama ir su pradžia, išgyventa ne tiek praeityje, kiek dabartyje, ir vedančia į tai, kas įvyks ateityje; ji tampa vis sudėtingesnė ir įvairesnė. Namai virsta ir lyrinio subjekto, ir jo poetinės kalbos pradžia, o 2001 metų rinkinys Iš gaubtos lentos juos įvardija kaip gimtuosius. Tai dvylikos dalių eilėraščių ciklas, kuriame iš atskirų fragmentų, prisiminimų, sapnų ir svajonių su kuriamas visiškai naujas, itin sudėtingas vaizdinys - gimtųjų namų metafora. Tai ne tik metafora, bet ir aliuzija į tris konkrečias vietoves - Tours, Toriac ir Valsaines, kuriose poetas gyveno. Cikle konkretūs išgyvenimai pinasi su bendriausiais apmąstymais apie laiką, vietą, egzilį, žodžio ir tikrovės santykį, praradimą, būtį bei viltį. Visa jungiasi į vieningą poetinį mąstymą, kuriame ypač iškeliama poezijos svarba moderniame pasaulyje. Poetas klausia: ar įmanoma suderinti būties ir nebūties sąmonę, rašyti taip, kad tarsi neigtum ir kartu atkurtum, suderintum mirtį ir atgimimo viltį? Šiuos poetinio žodžio ir apskritai kalbos prasmės klausimus Bonnefoy „Gimtieji namai” sprendžia teigiamai. O pati gimtųjų namų sąvoka praranda savo tradicinį uždarumą: tai pradžios taškas ir visata, ribos ir erdvės sąlytis, bet ne mažiau ir meta orų jungtis, į kurią įsilieja visos svarbiausios poeto temos. Tai ir yra moderniai nuspalvinti „antrieji” - Bonnefoy poezijos - gimtieji namai.