Tyrimo tikslas - nustatyti lengvaatlečių sprinterių ir stajerių raumenų nuovargio ypatumus kas 20 s atliekant 100 šuolių maksimaliu intensyvumu. Buvo tiriami suaugę (18-24 metų) didelio meistriškumo lengvaatlečiai sprinteriai (n = 7) ir staje riai (n=8). Prieš šuolius, tuojau po šuolių ir praėjus 20 min buvo registruojami raumenų valingojo ir nevalingojo susitraukimo rodikliai. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas 20 s atliekant ekscentrinius-koncentrinius pratimus maksimaliu intensyvumu pasireiškia ne metabolinis, bet struktūrinis nuovargis. Tačiau jis nepriklauso nuo lengvaatlečių treniruotės krūvių specifikos.

The trends in development of strength and velocity based on achievements in the field of sports psychology and physiology are discussed in the study. The problems covered are 1) variety of strength and velocity in athlete, 2) adequacy of strength and velocity training techniques to the competitive actions, 3) combined training of strength, velocity and coordination of movements, 4) specific features and secrets of biological intentions to develop strength and velocity of movements [...]

The aim of this study was to investigate muscle twitch contractile properties of experienced sprint runners (SR), academic rowers (AR), body builders (BB) and road cyclists (RC) in comparison to the aged-matched controls (C). Knee extension torque was recorded during electrical stimulation of quadriceps muscle with single and duplete stimuli before and after 10-s maximal voluntary contraction (MVC). [...]

Healthly sprinters (men) (age 18–24 years, n=8) gave their informed consent to take part in all experiments within the study. The following data were measured: the force of the quadriceps muscle, aroused by electrical stimulation under 1 Hz (Pt), 10 Hz (P10), 20 Hz (P20) and 50 Hz (P50) frequencies (the duration of each electrical stimulation series was 1 s) and maximal voluntary contraction force (MVCF)) (top of the MVCF was reached, held about 2 seconds and relaxation). [...]

Healthly trained men (power sport) (age 18–30 years, n=10) gave their informed consent to take part in all experiments within the study. They sat upright in the experimental chair with a vertical back support provided. A high voltage stimulator (MG 440, Meditor, Budapest, Hungary) was used. [...]

Darbo tikslas – nustatyti pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių antropometrinių duomenų, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus. Tyrimo metodai: 1. Dokumentų ir literatūros analizė; 2. Matematinė statistika (aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, vidurkių skirtumo reikšmingumas pagal Stjudento kriterijų). 3. Lyginamoji analizė. Buvo įvertinta 10-ies pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių (n = 120) antropometrinių duomenų (ūgio, svorio), KMI, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumai. Duomenys apie pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvius gauti iš oficialių dokumentų (10th IIAF World Championships in Athletics Statistic Handbook, Helsinki 2005). Nustatyta, kad visų dešimties pasaulio lengvosios atletikos čempionatų prizininkų ūgis, KMI ir amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė, lyginant su X pasaulio čempionato, vykusio 2005 m. Helsinkyje, medalininkų analogiškais rodikliais (p > 0,05), nors disko metimo rungties medalininkų amžius turi tendenciją didėti. Įvertinus antropometrinių duomenų,amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus galima teigti, jog didžiausią įtaką prizininkų varžybiniam rezultatui turi atletų amžius (r = 0,803), o ūgio, svorio ir KMI įtaka rezultatui nėra didelė (r = 0,509; r = 0,224; r = 0,393). Vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys buvo tarp finalininkų rezultatų ir ūgio rodiklių (r = 0,561).

Tyrimo tikslas – palyginti vaikų ir suaugusiųjų šuolio aukščio atlikimo tikslumo ir stabilumo kaitą per 9 pratybas. Tyrime dalyvavo nesportuojantys, fiziškai aktyvūs vyrai (n = 8; amžius – 20,3 ± 0,7 m., ūgis – 182,0 ± 3,5 cm, kūno masė – 77,5 ± 9,1 kg), ir berniukai (n = 8; amžius – 10,8 ± 0,5 m., ūgis – 153,6 ± 5,9 cm, kūno masė – 42,7 ± 2,0 kg). Tiriamieji 3 savaites (3 kartus per savaitę) mokėsi tiksliai atlikti nustatyto aukščio – 30 proc. savo maksimalaus šuolio – šuolius ant Kistler tenzoplokštės. Šuoliai buvo atliekami be rankų mosto (rankos laikomos ant klubų), amortizuojamai pritūpus per kelių sąnarius iki 90º kampo, liemuo – vertikalioje padėtyje. Nusileidžiant po lėkimo fazės kelio sąnarys buvo maždaug 180º kampu. Likus 4 dienoms iki tyrimo tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo eiga ir apmokyti taisyklingai atlikti vertikalius maksimalaus pajėgumo šuolius. Kiekvienos mokymosi dienos pratybų pradžioje buvo atliekami 3 šuoliai maksimaliomis pastangomis ir pagal geriausią rezultatą nustatomas 30 proc. šuolio aukštis. Per vienas šuolių mokymosi pratybas buvo atliekama 100 šuolių 30 proc. maksimalaus šuolio aukščio. Po paskutinio pašokimo praėjus 3 min, vėl atliekami 3 šuoliai maksimaliomis pastangomis. Tyrimo rezultatai parodė, kad pradiniai suaugusiųjų absoliučių ir kaitumo klaidų rodikliai yra geresni nei vaikų (p < 0,05). Per 9 pratybas tiek suaugusiųjų, tiek vaikų absoliučios ir kaitumo klaidos sumažėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001). Suaugusiųjų kaitumo ir absoliučios klaidos reikšmingai sumažėjo jau po pirmų pratybų 10 pirmų šuolių (p < 0,001), o vaikų – po pirmų pratybų išliko nepakitusios, o sumažėjo tik po antrų pratybų (p < 0,001). Vaikų tikslių šuolių didžiausias prieaugis nustatytas po kiekvienų pratybų 10 pirmų šuolių. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų per pirmas pratybas atlikti šuoliai buvo žemesni negu reikėjo, o per paskutines pratybas – aukštesni. Suaugusiųjų ir vaikų šuolių į aukštį absoliučių, kaitumo ir konstantinių klaidų dydžio mokymosi pradžioje ir pabaigoje koreliacinis ryšys yra silpnas. Išvados: 1. Suaugusiųjų stabilumas ir tikslumas šuolių mokymosi pradžioje geresnis nei vaikų. 2. Per 9 tikslių šuolių mokymosi pratybas vaikai ir suaugusieji patobulėjo vienodai. 3. Suaugusieji greičiau išmoko atlikti tikslius šuolius (po 10 pirmų šuolių). 4. Per 9 pratybas vaikai labiausiai tobulėjo po kiekvienų pratybų 10 šuolių. 5. Nėra patikimo koreliacinio ryšio tarp šuolių mokymosi pradžios ir pabaigos.

Organizmo prisitaikymo specifiškumas priklauso nuo atliekamo darbo trukmės, intensyvumo, raumenų kiekio, jų darbo režimo, ilgio ir kitų veiksnių. Kadangi greitumo pratimai atliekami konkrečiomis ir besikeičiančiomis judesių atlikimo sąlygomis, todėl sėkmingas judesio atlikimas vienomis sąlygomis dar negarantuoja sėkmės kitomis. Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, bėgimo greičio rezultatų kaitą. Iškelta hipotezė, kad didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, organizmo reakcija skiriasi ir bėgimo rezultato kaita priklauso nuo darbo specifiškumo. Buvo tirti didelio meistriškumo Lietuvos nacionalinės rinktinės lengvaatlečiai vyrai. Tiriamųjų sportinis stažas 7–8 m, amžius 21–24 m. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – greitumo (n = 9) (60 m ir 400 m bėgikai; ūgis 179,89 ± 7,34 cm, svoris 74,00 ± 5,44 kg), antra grupė – jėgos (n = 9) (ieties, disko metikai; ūgis 186,00 ± 5,87 cm, svoris 87,34 ± 9,54 kg) ir trečia grupė – ištvermės (n = 9) (vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikai; ūgis 182,34 ± 7,02 cm, svoris 69,00 ± 2,77 kg). Šios grupės buvo suformuotos pagal fizinio krūvio specifiškumą: per pratybas greitumo grupės sportininkams 80 % buvo lavinamas greitumas; jėgos grupės – 80 % lavinama jėga; ištvermės grupės – 80 % lavinama ištvermė. Lengvaatlečių greitumui įvertinti, priklausomai nuo tiriamųjų grupės, buvo parinkti tokie kontroliniai pratimai: 10 m bėgimas iš vietos, 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 10 m ir 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 20 m. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, rodikliai skyrėsi: geriausiai 10 miš starto bėgo prie jėgos krūvių adaptuoti sportininkai. Didėjant bėgimo greičiui, geriausius rezultatus pasiekė greitumo grupės atstovai. Prasčiausi rezultatai – ištvermės sporto šakos atstovų, tiek bėgant 10 m iš starto, tiek įsigreitėjus.

Darbo tikslas – nustatyti pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių antropometrinių duomenų, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus. Buvo taikyti šie tyrimo metodai: 1. Dokumentų ir literatūros analizė. 2. Matematinė statistika (aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, vidurkių skirtumo reikšmingumaspagal Stjudento t kriterijų). 3. Lyginamoji analizė. Įvertinti dešimties pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvių (n = 120) antropometrinių duomenų (ūgio ir svorio), KMI, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumai. Duomenys apie pasaulio lengvosios atletikos čempionatų disko metimo rungties finalo dalyvius gauti iš oficialių dokumentų – „10th IAAF World Championships in Athletics Statistics Handbook - Helsinki 2005“. Nustatyta, kad visų pasaulio lengvosios atletikos čempionatų prizininkų ūgis, KMI ir amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė, palyginti su paskutinio pasaulio čempionato Helsinkyje 2005 m. medalininkų analogiškais rodikliais (p > 0,05), nors disko metimo rungties medalininkų amžius turi tendenciją didėti. Įvertinus antropometrinių duomenų, amžiaus ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumus galima teigti, jog labiausiai prizininkų varžybų rezultatą lemia atletų amžius (r = 0,803), o ūgio, svorio ir KMI įtaka rezultatui nėra didelė (r = 0,509; r = 0,224; r = 0,393). Vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys buvo tarp finalininkų rezultatų ir ūgio rodiklių (r = 0,561).

Tiesioginis galūnių pašildymas gali smarkiai paveikti raumenų jėgą ir galingumą atliekant izokinetinius pratimus. Nustatyta, kad padidėjusi raumens temperatūra pagerina dinaminio krūvio kokybę. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti neintensyvaus aerobinio fizinio krūvio poveikį sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrai ir bėgimo greičiui. Tyrime dalyvavo dvi grupės: sportuojantys ir aktyviai nesportuojantys asmenys. Sportuojančiųjų grupę sudarė 19–22 m. vyrai (n = 6; ūgis 182,7 ± 5,1 cm; kūno masė 72 ± 6,2 kg), aktyviai nesportuojančiųjų – sveiki 20–23 m. vyrai (n = 15; ūgis 181,7 ± 6,2 cm; kūno masė 71,7 ± 8,6 kg). Tiriama buvo du kartus skirtingomis dienomis, tarp tyrimų buvo savaitės pertrauka. Testai buvo atliekami 17–18°C temperatūroje. Prieš pradedant testavimą buvo matuojama kūno temperatūra – gyvsidabrinis termometras dedamas į pažastį 5 minutėms (Dollberg et al., 2003).Pirmasis tyrimas: tiriamieji bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį ir iš karto atliko neintensyvų aerobinį fizinį krūvį – bėgo 1 km, tada iš karto vėl bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį, vėl 1 km bėgimas ir trečiasis 10 m bėgimas iš vietos registruojant bėgimo greitį. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra, 20 min pasyvus tiriamųjų poilsis ir vėl matuojama kūno temperatūra. Tada tiriamieji atliko paskutinį 10 m bėgimą iš vietos registruojant bėgimo greitį. Antrasis tyrimas: tiriamieji maksimaliomis pastangomis bėgo 10 m iš vietos atstumą 3 kartus iš eilės, tarp bėgimų pasyviai ilsėjosi 5 min. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra. Pirmasis sportuojančių asmenų tyrimas parodė, kad taikant neintensyvų aerobinį fizinį krūvį kūno temperatūra padidėja 2,23 % (p < 0,05), taip pat 5,55 % (p < 0,05) padidėja ir 10 m bėgimų iš vietos greitis. Taikant 20 min pasyvų poilsį kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėja iki pradinės reikšmės. Analogiški rezultatai gauti ir testuojant aktyviai nesportuojančius asmenis: pirmuoju atveju jų kūno temperatūra pakito 1,37 % (p < 0,05), bėgimo greitis padidėjo 4,99 % (p < 0,05), o taikant pasyvų poilsį rezultatai sumažėjo. Antrojo tyrimo metu, kai buvo netaikomas neintensyvus aerobinis fizinis krūvis, abiejų grupių tiriamųjų tiek kūno temperatūra, tiek ir bėgimo greičiai statistiškai patikimai nepakito. Vadinasi: 1) aerobinis fizinis krūvis padidino sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrą ir bėgimo greitį; 2) taikant 20 min pasyvų poilsį po fizinio krūvio kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėjo iki pradinės reikšmės; 3) netaikant aerobinio fizinio krūvio abiejų grupių tiriamųjų bėgimo greitis nedidėjo ir kūno temperatūra išliko nepakitusi.