Kalbai yra priskiriama daug funkcijų. Ją vartojanti visuomenė turi turėti galimybę adekvačiai reaguoti įvairiose socialinėse situacijose. Kalba yra laikytina visuomenės, kuri ją vartoja, dalimi. Santykis tarp visuomenės ir jos vartojamos kalbos yra vidinis ir tuo pačiu abipusis, nes kalboje atsispindi visi visuomenėje vykstantys socialiniai reiškiniai, todėl ir kalba yra socialinio vyksmo dalis. Bendravimo etnografiją domina kalbos ideologija, siejama su kultūriniu suvokimu. Bendravimo etnografai tiria, kaip socialinės aplinkybės lemia ideologiją ir ieško ryšio tarp kalbos ir ją vartojančios visuomenės socialinių standartų. Straipsnyje apžvelgiama kalbos ideologijos sąvoka. Dauguma jos apibrėžimų apima ir eksplicitines arba implicitines nuorodas į kalbą. Ideologija yra svarbi įvairiems socialiniams institutams, kurie prisideda prie valdančiosios visuomenės dalies pozicijos palaikymo. Kalbos ideologija stebima įvairiuose diskursuose. Menas yra viena iš sričių, kuri ją puikiai atspindi. Meninių kūrinių recenzijos yra viena iš tų diskurso rūšių, kuriose galima aptikti ne tik įvairias kalbai priskiriamas funkcijas, bet ir kalbos ideologijos apraiškas. Straipsnio tikslas yra atskleisti kalbos ideologijos apraiškas meninių kūrinių recenzijose anglų ir lietuvių kalbose 20 amžiaus 8-tojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Atliekant tyrimą, buvo taikyta kokybinė analizė, padėjusi atskleisti panašumus ir skirtumus tarp šių dviejų tirtų grupių, kurių socialinė ir politinė situacija tiriamuoju laikotarpiu buvo skirtinga. Priešingai nei anglų kalba rašytose recenzijose, lietuviškose meninių kūrinių recenzijose buvo daug kalbos ideologijos apraiškų.

Šis tyrimas atliktas remiantis kalbos sociologo E. Gofmano išplėtota įvaizdžio (angl. "face") sąvoka bei Brauno ir Levinsono pasiūlyta mandagumo teorija. Kalbotyroje įvaizdis gali būti suvokiamas kaip žmogaus „kaukė“ ar įspūdis, kurį jis su(si)kuria socialinėje aplinkoje ir kuris gali keistis priklausomai nuo auditorijos bei socialinės aplinkos, kurioje vyksta bendravimas. Įvaizdis yra dvejopas: pozityvusis (angl. "positive face") ir negatyvusis (angl. "negative face"). Bendraudami dalyviai stengiasi nepakenkti savo įvaizdžiui, eksplicitiškai ir / ar implicitiškai atskleisdami savo vertybes bei požiūrius, o tuo pačiu metu siekia išsaugoti ir kitų bendravimo akto dalyvių gerą įvaizdį. Iš tiesų, bet kuris šnekos aktas / bendravimas gali pakenkti ne tik adresato, bet ir adresanto, o taip pat ir abiejų dalyvių įvaizdžiui. Recenzijoms paprastai priskiriamos tokios funkcijos kaip pristatyti ir aprašyti, apibūdinti aptariamą darbą, jį analizuoti ir įvertinti. Recenzentas turi pateikti darbo vertinimą, o tai jau traktuojama kaip įvaizdį griaunantis veiksmas. Straipsnis pateikia kokybinę XX a. aštunto dešimtmečio pirmos pusės meninių kūrinių recenzijų analizę, orientuojantis į ryšį tarp įvaizdžio griovimo ir jo išsaugojimo bei skirtingas recenzentų pasirenkamas strategijas – labai tiesmuką nuomonės pateikimą; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais pozityviojo mandagumo veiksmais; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais negatyviojo mandagumo veiksmais; nuomonės pateikimą užuolankomis; apskritai nepateikiant savo nuomonės, jei grėsmė įvaizdžiui yra per didelė.

Contemporary society is offered new pieces of art every day, and that can be interpreted as indirect communication. The audience has to make its choice, and art reviews are a good means to help people orient themselves in this variety. This article is relevant in that it provides an insight into how reviewers understand certain works of art, how they express their opinion or attitude towards them, and what evaluation they give, which in turn helps the audience to form its own opinion about the reviewed works. The object of the research is the evaluation of different pieces of art expressed through modality in present-day Lithuanian and English reviews found in the media. The article aims to find out how different means of realizing modality are employed to express the speaker’s/writer’s positive and/or negative attitude or evaluation of a piece of art in Lithuanian and English reviews. This is done by setting such objectives as identifying the means by which different shades of evaluation are revealed in Lithuanian and English art reviews and later comparing and analysing the results. There seems to be a tendency to employ modality as a means of mitigating negative evaluations in Lithuanian art reviews, whereas English reviewers tend to apply other means. The material for the research was compiled from the Lithuanian periodical Literatūra ir menas and the Review section of the British periodical The Observer from the years 2009–2010. Descriptive, contrastive and analytical methods were applied. The theoretical part of the article surveys the review as a discourse type and enumerates its aims and functions. It also considers evaluation as one of the basic functions of the review. Modality is treated here as a means of expressing the reviewer’s attitude towards the work analysed. The article briefly reviews different approaches to modality and its definitions and then defines text modality as it is used here, i.e. as a universal linguistic, communicative-pragmatic category focusing mainly on the author’s opinion about and attitude towards the analysed work. The results of the research show that modal adverbs are used similarly to express greater or lesser certainty in art reviews, whereas other means of expressing modality appear more frequently in Lithuanian art reviews than in their English counterparts.

A piece of art serves as a tool of self-realization as well as a means of indirect communication. One of the functions of reviews is to help attract the reader’s attention to the work by analyzing it on the basis of certain criteria. Reviewers can assume three roles: that of a reporter, an analyst and a sideline observer. The key aims of the review seem to differ in various periods as this genre is developing with regard to certain conditions that the society experiences. The pilot study allows making an assumption that modern reviews will be different from the ones found in the Soviet period. The findings of the present qualitative research give evidence that contemporary critique is more frequently seen as sharing one’s impressions and interpretations rather than evaluating and analyzing the work thoroughly and that the prevailing types of modality in reviews of the above-mentioned periods seem to differ from deontic one that mainly serves to point out the established norms to epistemic modality that allows to reveal reviewer’s personal opinion and alethic modality that enables to give advice how to improve the work without imposing one’s subjective attitude to the society.

With a growing amount of artworks that reach the audience every day, reviews become a useful instrument in making a choice of what deserves our attention. The review is considered to be a type of discourse that, first and foremost, includes description, information and evaluation of the item under discussion. It is expected to present the reviewed work, to analyze and evaluate it following such criteria as the structure, authenticity, originality, artistic advantages and disadvantages. Different cultures have different traditions of writing reviews, and this paper looks at how English and Lithuanian art reviewers construct their texts, what elements are used in the structure of reviews in these two languages. The corpus of the research data contains art reviews on films and theatre performances of the early 1970s. Qualitative analysis is the key method in this work.