Daugelis atliktų tyrimų koncentruojasi į išsamią jaunųjų ir suaugusių sportininkų motyvacijos analizę skirtingose sporto šakose, tačiau bendrojo ugdymo mokyklų mokinių motyvacijos ypatumai sportuoti yra nepakankamai ištirti, ypač atsižvelgiant į jų motyvų įvairovę. Šio tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos sporto gimnazijų mokinių motyvaciją sportuoti lyties, amžiaus ir sporto specifiškumo aspektu. Tyrimo objektas – mokinių motyvacija sportuoti. Tyrimo subjektas – Lietuvos sporto gimnazijų mokiniai. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti Lietuvos sporto gimnazijų mokinių vidinę, išorinę motyvaciją ir amotyvaciją sportuoti lyties aspektu. 2. Išsiaiškinti Lietuvos sporto gimnazijų mokinių vidinę, išorinę motyvaciją ir amotyvaciją sportuoti amžiaus aspektu. 3. Nustatyti Lietuvos sporto gimnazijų mokinių vidinę, išorinę motyvaciją ir amotyvaciją sportuoti atsižvelgiant į sportinės veiklos specifiškumą. Tyrimo metodai. Kiekybinis tyrimas (anketinė apklausa) – vertinant mokinių vidinę motyvaciją (VM), išorinę motyvaciją (IM) ir amotyvaciją (nemotyvuotumą) buvo naudota Lietuvoje aprobuota L. Grajausko (2008) sporto motyvacijos skalė (The Sport motivation scale, Pelletier et al., 1995). Nustatyta, kad Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje besimokančių merginų vidinė motyvacija ir visos jos subskalės (VM sužinoti, VM siekti tobulumo ir VM patirti) buvo reikšmingai aukštesnės lyginant su vaikinais, o 17–18 metų amžiaus grupės mokinių vidinė motyvacija siekti tobulumo buvo reikšmingai aukštesnė, palyginti su 14–16 metų amžiaus grupės mokiniais. Tiriant Vilniaus Ozo gimnazijos vaikinų grupę, buvo atskleista tai, jog išorinė motyvacija identifikuotis, susitapatinti buvo reikšmingai aukštesnė lyginant su merginų. Tiriant Lietuvos sporto gimnazijų mokinių vidinę, išorinę motyvaciją ir amotyvaciją sportuoti sporto šakos specifiškumo aspektu nustatyta, kad Vilniaus Ozo gimnazijoje dvikovos sporto šakų atstovai labiau negu individualių ir komandinių sporto šakų atstovai išreiškia aukštesnį išorinės motyvacijos tiesioginio išorinio reguliavimą. Šiaulių sporto gimnazijos individualių sporto šakų atstovai yra linkę labiau pasiduoti išorinės motyvacijos tiesioginiam išoriniam reguliavimui negu komandinių ir dvikovos sporto šakų atstovai.

Sportininko pasiekimų rezultatai ir sportiniai pasirinkimai gali priklausyti nuo susiformavusių sportinių santykių tarp trenerių, sportininkų ir jų tėvų. Trenerių–sportininkų–tėvų tarpasmeniniai santykiai yra psichologinis, pedagoginis ir socialinis vyksmas, kuris yra vienas svarbiausių tiek sportininko karjeros pradžioje, tiek ir visame procese bei siekiant profesionalios karjeros (Lisinskienė, 2016). Šio tyrimo tikslas – atskleisti trenerių–sportininkų–tėvų (T–S–T) tarpasmeninių santykių raišką plaukimo sporto šakoje. Tyrimo objektas – sportininkų, tėvų ir trenerių tarpasmeniniai santykiai. Tyrimo subjektas – 10–16 m. amžiaus sportininkai. Tyrimo uždaviniai: 1) atskleisti pozityvią ir negatyvią T–S–T tarpasmeninių santykių raišką atsižvelgiant į sportininkų lytį ir amžių; 2) atskleisti sportininko patirtis apie vyraujančius tarpasmeninius santykius tarp trenerio, sportininko ir tėvų. Tyrimo metodai. Atliktas mišrus tyrimas, pasirinktas aiškinamojo nuoseklaus dizaino (angl. Explanatory sequential design) tyrimas (Creswell, 2014). Kiekybinio tyrimo metu nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų. T–S–T santykiai nepriklauso nuo lyties ar nuo amžiaus ir kokybinio tyrimo metu paaiškėjo, kad sportininkas turi aktyviai dalyvauti šiuose santykiuose, bendradarbiauti ir bendrauti, prisidėti prie bendrų tikslų siekimo. Tyrimas atskleidė, kad tarpasmeniniuose santykiuose svarbu komunikacija, pasitikėjimas ir atsidavimas. Sportininkas turi suprasti savo atsakomybę už savo dalyvavimą šiuose santykiuose ir prisidėti prie jų sėkmės.

Šiame tyrime nagrinėjama T–S–T tarpusavio santykiai bei jų svarba iš sportininko perspektyvos. Taikant anketinės apklausos metodiką, buvo ištirta T–S–T tarpusavio santykių svarba atsižvelgiant į sportininkų lytį, amžių, sportinį meistriškumą ir sportinę patirtį. Tyrimu buvo atskleista pozityvių ir negatyvių santykių raiška. Tai leidžia spręsti skirtingą sportininkų, jų tėvų ir trenerių įsitraukimą į sportinę veiklą, lemia sportininko treniruočių kokybę bei sportininko karjerą ateityje. Tyrimo objektas: trenerio–sportininko–tėvų tarpasmeniniai santykiai sportininkų vertinimu. Tyrimo tikslas – atskleisti trenerių–sportininkų–tėvų tarpasmeninių santykių svarbą iš sportininko perspektyvos. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti T–S–T tarpasmeninių santykių reikšmę, atsižvelgiant į sportininko lytį. 2. Atskleisti T–S–T tarpasmeninių santykių reikšmę, atsižvelgiant į sportininko amžių. 3. Atskleisti T–S–T tarpasmeninių santykių reikšmę, atsižvelgiant į sportininko sportinę patirtį. Tiriamąją imtį sudarė 11–20 m. sportininkai iš Lietuvos. Tyrime taikytas apklausos metodas (anketa). Dalis klausimų buvo susiję su keliamomis problemomis, kiti skirti demografinėms (lyties, amžiaus, meistriškumo ir t. t.) ir socialinėms charakteristikoms nustatyti. Tarpasmeniniai santykiai buvo vertinami pagal A. Lisinskienės, M. Lochbaumo, E. May ir M. Humlo (2019) sudarytą T–S–T santykių skalę, kurioje iš viso pateikiama 11 teiginių. Teiginiai skirstomi į 5 poskales, iš kurių 4 atspindi pozityvius santykius (P), 1 – negatyvius (N). Išanalizavus T–S–T tarpasmeninių santykių raišką, atsižvelgiant į sportininkų lytį, nustatyta, kad vaikinų grupėje rastas statistiškai reikšmingas negatyvių santykių skirtumas. Išanalizavus T–S–T tarpasmeninių santykių reikšmę pagal sportininkų amžių, 15–17 metų paauglių grupėje rastas negatyvių santykių (N – per daug reikalaujantis poskalėje) statistiškai reikšmingas skirtumas. Šios grupės sportininkų manymu, vienas iš T–S–T dalyvių yra per daug reikalaujantis. Analizuojant T–S–T tarpasmeninių santykių raišką, atsižvelgiant į sportinę patirtį, pastebėta, kad nustatytas statistiškai reikšmingas negatyvių santykių skirtumas, kur didžiausias rodiklis 5+ metų patirtį turinčių sportininkų teiginyje apie bent vieną T–S–T dalyvį (-ę), kuris yra per daug reikalaujantis. Taigi, tai parodo, kad ilgėjant sportavimo patirčiai gali atsirasti ir negatyvių T–S–T santykių. Tačiau visi kiti rodikliai rodo, kad daug kur vyrauja ir pozityvūs T–S–T santykiai.

Phenomenological analysis revealed the importance of the coaches’ – as a sport educators – sport psychologists – sport professional specialist’s role in encouraging parent–child interaction in youth sport. In order to create a positive motivational environment for young athletes there is a need of a positive training and education strategy used by the coach, the coach’s ability to create parental interest in the child’s sport, to build and maintain positive relationships between sport participants, solve ethical and social problems arising in the sporting environment. The effectiveness of the coach’s influence on parent–child interaction in the sporting environment largely depends on the coach’s basic professional skills and intrapersonal competencies acquired in higher sport education institutions, through growing work experience and various professional development programmes.