Vykstant švietimo reformai keičiasi požiūris į studijas aukštojoje mokykloje, kinta jos padalinių vaidmenys. Ypač išryškėja akademinės bibliotekos, kaip mokymosi aplinkos, sąlygų reikšmė formuojant busimųjų kūno kultūros mokytojų vertybių sistemą, pagrįstą asmenybės savybių pedagoginiu vertingumu, savarankiška asmenybės saviugdos kompetencija. Tyrimas atskleidė, kad formuojant busimųjų kūno kultūros mokytojų profesines vertybes studijų procese reikėtų atsižvelgti į pobūdi išgyvenimų, patiriamų akademinėje bibliotekoje, kaip mokymosi aplinkoje, rengiantis įvairiems atsiskaitymams, rengiant projektus bei ieškant pasaulinės akademinės bendruomenės sukurtos medžiagos reikiama tema.

Šiuolaikinėmis visuomenės raidos sąlygomis socialinė žmogaus kompetencija tampa labai svarbi [26]. Nors šiais klausimais pastaraisiais metais labai daug diskutuojama (vykdant šalies švietimo reformą moksleivių socialinės kompetencijos ugdymas laikomas vienu iš prioritetinių tikslų), paauglių socialinės kompetencijos mokslinių tyrimų dar nėra daug atlikta. Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti paauglių socialinės kompetencijos apraiškas įvairaus sociometrinio statuso grupėse. Tyrime dalyvavo 502 Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų 13 (0,03) me tų paaugliai. Straipsnyje pateikiami tyrimo rezultatai atskleidžia abiejų lyčių paauglių socialinės kompetencijos komponentų sąsajas įvairaus sociometrinio statuso grupėse.

Straipsnyje aprašomi kokybinio tyrimo, atlikto vienoje iš Lietuvos miestų bendrojo lavinimo mokyklū, duomenys, atskleidžiantys deprivuotų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų savęs vertinimo sąsajas su pedagogių vertinimais. Nagrinėjant deprivuotų pradi- nių klasių berniukų savęs vertinimo aspektus, išryškinant pradinių klasių mokytoji) ir socialinės pedagogės refleksijas apie deprivuotus berniukus pirmoje, trečioje ir ketvirtoje klasėse, bandoma atskleisti nūdienos pradinei mokyklai būdingus psichosocialinio klimato ypatumus. Lyginant deprivuotų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiki) savęs vertinimą su pedagogių vertinimais, ieškoma sąsajų tarp teigiamų ir neigiamų deprivuotų berniukų apibūdinimų, kuriuos pateikia patys vaikai ir jų pedagogės. Atkreipiamas dėmesys, kad ugdant sutrikusios psichosocialinės raidos vaikus dar per mažai laikomasi perimamumo ir visiems švietimo dalyviams suvokiamo integruotumo principų. Akcentuojama, kad vertinimas, kaip viena iš pedagogo funkcijų, turi būti svarstomas ne tik profesiniu, bet ir etiniu požiūriu. Raktažodžiai: jaunesnysis mokyklinis

Tyrime dalyvavo 454 Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojai. Jiems buvo pateikti 37 punktų klausimynas, suskirstytas į atskirus teiginių blokus. Pagal pateiktus teiginius buvo vertintas dėstytojų požiūris j aukštosios mokyklos veiklą ir akademines vertybes. Taikant minėtą tyrimo metodą atskleista tiriamojo objekto (dėstytojų požiūrio j aukštosios mokyklos veiklą ir akademines vertybes) kintamųjų raiška bei įvertintas jų ryšys su socialinėmis demografinėmis tyrimo dalyvių charakteristikomis. Statistiškai apibendrinti tyrimo duomenys pateikiami lentelėse ir aprašomi. Gauti rezultatai atskleidžia lyties, mokslinės pedagoginės kvalifikacijos ir akademinio darbo universitete stažo sąsajas su tirtų dėstytojų nuostatomis dėl aukštosios mokyklos veiklos ir akademinių vertybių. Tyrimo rezultatai gali būti svarbūs sprendžiant studijų kokybės ir aukštosios mokyklos santykių su visuomene klausimus.

Straipsnyje pateikiami duomenys apie bendrojo lavinimo mokyklų vadovų ir pedagogų nuostatas dėl specialiųjų poreikių mokinių ugdymo. Taikant apklausos raštu metodą buvo įvertinta vadovų ir pedagogų nuostatų raiška bei atlikta lyginamoji šių duomenų analizė. Ji parodė, kad tirtųjų grupių nuostatos dėl kvalifikacinių renginių, skirtų specialiųjų poreikių mokinių ugdymui, sutampa, tačiau skiriasi dėl šių molinių adaptacijos mokykloje. Tiriant veiksnius, galinčius daryti įtaką pedagogų nuostatoms dėl specialiųjų poreikių mokinių ugdymo, nustatyta, jog šios nuostatos susijusios su pedagoginio darbo dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais stažu bei specialiąja pedagogine kompetencija.

Having explained some of the most frequently used terms of physical culture, social and psychosocial aspects of the all are analysed in the article. Sport is shown as development of social phenomena which has greatly changed it's ideals. On the basis of the research done and according to the data of other authors, the problems of moral maturity, social adaptation of athletes, intrapersonal and interpersonal factors in athletic performance and other problems of sport are studied.

Asmenys, suvokiantys save kaip sportininką, turi susiformavę sportinį identitetą, t. y. lygis, kiek individas identifikuoja save su sportininko socialiniu vaidmeniu. Šio svarbaus socialinio psichologinio konstrukto, tiesiogiai susijusio su žmogaus psichologinėmis bei elgsenos savybėmis, žinojimas padėtų treneriams, mokytojams, tėvams bei visiems, dirbantiems su sportininkais, prognozuoti jų elgesį ir pažiūras, spræsti iškylančias problemas, išvengti persitempimo ir kt. Remiantis moksline literatūra, straipsnyje analizuojama asmens sportinio identiteto koncepcija, apžvelgiami kai kurių tyrimų šia tema rezultatai, siūlomi užsienio šalių mokslininkų sukurti sportinio identiteto matavimo instrumentai.

Darbe siekta tikslo – nustatyti Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKK A) pirmo kurso studentų nuostatų į dorovines vertybes sporte ypatumus sportinės identifikacijos kontekste. Taikant autorių parengtą klausimyną, kurį sudarė aštuonios skalės (pagarba varžovui, pagarba sportinės kovos taisyklėms, pagarba komandos nariams, pagarba treneriui, asmeninė sportininko atsakomybė, trenerio atsakomybė, sporto aistruolių pagarba sportinei kovai ir aistruolių atsakomybė už savo elgesį), apklaustas 271 LKK A studentas. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai labiausiai akcentuoja tokias dorovines vertybes kaip trenerio atsakomybė, sportininkų jam rodoma pagarba bei pagarba komandos nariams, tačiau mažiau pabrėžia pačių sportininkų ir sporto aistruolių asmeninę atsakomybę už savo elgesį. Vaikinai, lyginant su merginomis, rečiau akcentuoja pagarbą sportinės kovos taisyklėms, varžovams, kitiems komandos nariams ir asmeninę sportininkų atsakomybę. Analogiški skirtumai nustatyti, lyginant sportuojančių vaikinų ir merginų duomenis. Be to, sportuojantys studentai labiau nei nesportuojantys pritaria egocentriškai sportinės veiklos dalyvių elgsenai. Labiau tokią elgseną pateisina ir didesnę sportinę patirtį turintys studentai. Apibendrinus tyrimo rezultatus daroma išvada, kad studentų nuostatose dėl dorovinių vertybių sporte išryškėjo nepakankamas garbingos kovos suvokimas.

Darbe siekta tikslo – nustatyti Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) pirmo kurso studentų nuostatų dėl dorovinių vertybių sporte ypatumus sportinės identifikacijos kontekste. Taikant autorių parengtą klausimyną, kurį sudarė aštuonios skalės (pagarba varžovui, pagarba sportinės kovos taisyklėms, pagarba komandos nariams, pagarba treneriui, asmeninė sportininko atsakomybė, trenerio atsakomybė, sporto aistruolių pagarba sportinei kovai ir aistruolių atsakomybė už savo elgesį), apklaustas 271 LKKA studentas. Tyrimo rezultatai parodė, kad studentai labiausiai akcentuoja tokias dorovines vertybes kaip trenerio atsakomybė, sportininkų jam rodoma pagarba ir pagarba komandos nariams, tačiau mažiau pabrėžia pačių sportininkų ir sporto aistruolių asmeninę atsakomybę už savo elgesį. Vaikinai, palyginti su merginomis, rečiau akcentuoja pagarbą sportinės kovos taisyklėms, varžovams, kitiems komandos nariams ir asmeninę sportininkų atsakomybę. Analogiški skirtumai nustatyti, lyginant sportuojančių vaikinų ir merginų duomenis. Be to, sportuojantys studentai labiau nei nesportuojantys pritaria egocentriškai sportinės veiklos dalyvių elgsenai. Labiau tokią elgseną pateisina ir didesnę sportinę patirtį turintys studentai. Apibendrinant tyrimo rezultatus daroma išvada, kad studentų nuostatose dėl dorovinių vertybių sporte išryškėjo nepakankamas garbingos kovos suvokimas.

Straipsnyje aptariamos X klasių mokinių asmeninės savybės, kurias kūno kultūros mokytojai įvardija kaip pedagoginės sąveikos trikdžius bei skatulius kūno kultūros pamokose. Kūno kultūros mokytojai (vyrai ir moterys) teigiamai vertina tris mokinių savybes, t. y. smalsumą, pasitikėjimą savo galiomis ir iniciatyvumą. Kūno kultūros mokytojos (moterys) išskiria tokias joms mažiau pageidaujamas mokinių savybes kaip piktumą, veidmainiavimą, kerštingumą, atsakomybės vengimą, o vyrai – silpną jų sveikatą. Kūno kultūros mokytojai kaip trikdį dėl pedagoginės sąveikos savo dalyko pamokose nurodo tokias mokinių savybes kaip abejingumą ir tingumą.