Straipsnyje aptariami du alternatyvūs žmogiškosios būtybės buvimo būdai: dalyvavimas proto sąvokoje ir dalyvavimas pasaulio įvykyje. Teigiama, kad tradicinė Vakarų filosofija nuo Parmenido ir Platono iki R. Descarteso, I. Kanto ir G. Hegelio gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas proto sąvokoje. Šiai tradicijai būdingas siekis pasaulio daiktus pajungti proto sąvokai ir pagal jos projektą perdaryti, keisti pasaulį. Tai nulėmė ekologinę katastrofą. Šią katastrofą galima įveikti tik pakeitus paradigmą ir perėjus prie dalyvavimo pasaulio įvykyje paradigmos. Remiamasi A. Badiou įvykio samprata, kuri priešinama Descarteso įvykio sampratai. Rodoma B. Spinozos monistinės filosofijos svarba mūsų epochai, kurią ištiko ekologinė katastrofa. Šiai filosofijai nebūdingas karas tarp daiktų ir minčių, nes ir mintys, ir daiktai yra tą patį Dievą arba Gamtą išreiškiantys atributai, kurie nekonfliktuoja vienas su kitu.

Straipsnyje nagrinėjama L. Wittgensteino metafizikos terapinė įveika – vienas iš XX amžiaus filosofijoje vyravusių filosofijos pabaigos projektų. Rodoma, kad Wittgensteinas atmeta Vakarų filosofijoje nuo pat jos atsiradimo 2500 metų vyravusį pažintinį filosofijos modelį. Pagrindinė Wittgensteino tezė, galiojusi visą jo filosofinę kūrybą, buvo ta, kad filosofija yra ne teorija, bet veikla, kurios metu praskaidrinamas kalbos vartojimas: sprendžiami galvosūkiai, atmetami prietarai ir gramatinės iliuzijos. Wittgensteino terapinės filosofijos tikslas yra sutarti su savo gyvenimo forma. Atskleidžiama, kaip Wittgensteinas reabilituoja didįjį Vakarų filosofijos Kitą – kasdienybę ir kasdienį kalbos vartojimą.

Straipsnyje teigiama, kad XX a. įvyko perėjimas nuo vienio prie daugio tiek politikos, tiek mokslo, tiek meno, tiek meilės srityse. Šis sąmoningumo pokytis XX a. antroje pusėje nulėmė atsiradimą daugio ontologijos, kuri metė iššūkį Dievo, kaip monarcho, tapatinamo su vieniu sampratai. F. Nietzsches tvirtinimas „Dievas mirė“ reiškia Dievo kaip monarcho mirtį. Teigiama, kad mūsų epochoje Dievo vaizdinys bus gyvybingas tik tada, kai, jį kuriant, bus atsižvelgta į daugio ontologiją. Dievo samprata, atsižvelgianti į daugio ontologiją, yra Dievo kaip hiperžaismių tinklo samprata. Krikščionybės simbolis Švč. Trejybė atitinka daugio Dieve sampratą ir yra Vakarų visuomenių orientacijos į politinį, socialinį, etninį daugį liudijimas.

Straipsnyje, pasitelkus tiesioginę esaties ontologiją, mėginama apmąstyti Dievo pėdsakus pasaulyje. Pats Dievo pėdsakas dar nėra duotas gamtos dėl daikto tiesioginės intuicijos, bet yra mąstomas tada, kai per tiesioginį patyrimą susikuriama Dievo pėdsako idėja. Pasak R. Otto, žmoguje turi būti aprioriškai įdėtas grožio elementas, kad atpažintų gamtos grožį. Egzistencija yra ne žmogiškasis, bet dieviškasis predikatas: Kūrėjas priskiria egzistenciją daiktams ir taip jie tveria. Straipsnyje atribojami moralės ir religijos dalykai ir teigiama, kad religinis santykis su pasauliu atveria esmišką nesaugumą. Įvedama teogoninės vietovės idėja: šioje vietovėje gimsta pirmapradis Dievo patyrimas, kuris vėliau pridengiamas Dievo veidu. Pagal lietuvių krikščionybę žmonės ir gamtos būtybės yra Dievo vaikai.

The article develops the ontology of happening, which is contrasted to the ontology of substance. It is deconstructed, leaving the playfulness of accidencies, insubordinate to the centre of substance. The tyrannical and democratic outlooks to the world are compared. The first is associated with the Western metaphysical tradition, which imposes its concepts on the reality, whereas the second imposes nothing on the reality and recognises the democracy of things. The ontology of happening sees the world without a stable ground and proposes acausal universe, whose thinking model is rooted in the playfulness of D. Hume’s billiard balls. The Great happening is revealed as the origin of the universe. It is recognised that after the deconstruction of substance is revealed, free playfulness of accidencies brings you closer to love as the nerve of God that gives and loves without retaining or holding back anything. In this respect, the non-substantial and non-traditional concept of God is stated. Life, not retaining or holding back anything, is depicted in V. Krėvė’s story The Sorcerer. Rich farmers are presented as people of substance, and the sorcerer Kasys Gugis as a substanceless person.

The article analyses the contextualisation of innerness that took place in the philosophy of the 20th century. The doctrine that enabled this process is called contextualism. There is a distinction between the contextualisation of innerness in the weak and strong contextualism. Weak contextualism explores various instances of contextual innerness, while strong contextualism seeks to formulate general methodological principles on the nature of contextual innerness and language. The position of philosophical classicism is stated as an alternative to contextualism; it brings back the truth and a person’s identity to philosophical thinking. According to the latter philosophical position, the identity of the philosopher is his truth. Although the problems of classical philosophy are reinstated, philosophical classicism avoids naïve realism and seeks to learn the lessons of Kant, Wittgenstein, and Deridda.