Wittgensteino filosofinės terapijos samprata
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Volume | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|---|
2012 | 14 | 4 | 16 | 24 |
Straipsnyje nagrinėjama L. Wittgensteino metafizikos terapinė įveika – vienas iš XX amžiaus filosofijoje vyravusių filosofijos pabaigos projektų. Rodoma, kad Wittgensteinas atmeta Vakarų filosofijoje nuo pat jos atsiradimo 2500 metų vyravusį pažintinį filosofijos modelį. Pagrindinė Wittgensteino tezė, galiojusi visą jo filosofinę kūrybą, buvo ta, kad filosofija yra ne teorija, bet veikla, kurios metu praskaidrinamas kalbos vartojimas: sprendžiami galvosūkiai, atmetami prietarai ir gramatinės iliuzijos. Wittgensteino terapinės filosofijos tikslas yra sutarti su savo gyvenimo forma. Atskleidžiama, kaip Wittgensteinas reabilituoja didįjį Vakarų filosofijos Kitą – kasdienybę ir kasdienį kalbos vartojimą.
The article examines L. Wittgenstein’s therapeutic overcoming of metaphysics - one of the philosophy projects that prevailed in the philosophy of the 20th century. It shows that Wittgenstein rejects the cognitive model of philosophy that dominated the Western philosophy since its inception, for 2500 years. The main thesis of Wittgenstein that was prevailing during his entire philosophical creativity period, maintained that philosophy is not a theory, but practice that clarifies the use of language: solving puzzles, rejecting superstitions and grammatical illusions. Wittgenstein’s therapeutic philosophy aims to find a consensus with the own form of life. It shows how Wittgenstein rehabilitates the great Other of the Western philosophy – everyday life and everyday language use.