Straipsnyje analizuojama vaikų fizinio rengimo mokyklai sampratos raida ir jai darantys įtaką veiksniai, atskleidžiama šios mokslinės problemos svarba, išryškinami vaikų adaptacijos sunkumai, sveikatos, fizinio aktyvumo pokyčiai jiems pradėjus lankyti mokyklą. Taigi praplečiama vaikų fizinio rengimo mokyklai samprata ir pateikiamos pagrindinės jo sudedamosios dalys.

Tyrimo tikslas – ištirti kokybinius ir kiekybinius 5–7 metų vaikų judesių koordinacijos parametrus, jų kaitos tendencijas ir ypatumus bei nustatyti koordinacinių gebėjimų ugdymo programos veiksmingumą. Straipsnyje pateikiama priešmokyklinio amžiaus (5–7 metų) vaikų koordinacinių gebėjimų kaita ir įvertinta ugdymo įtaka. Vaikų motoriniai gebėjimai buvo nustatyti Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių testų rinkiniu (Bruininks, 1978). Koordinacijos testą sudarė aštuonios užduotys, tiriančios gebėjimą atlikti nuoseklius tikslius judesius ir kartu koordinuoti abi kūno puses. Buvo tirta vienavardė ir įvairiavardė koordinacija (dešinės ir kairės rankos ir kojos, abiejų rankų ir kojų). Dvejus metus buvo vykdomas ugdomasis eksperimentas. Tyrimuose dalyvavo 120 vaikų. Priešmokyklinio amžiaus vaikų koordinacija labai priklauso nuo gebėjimo tinkamai derinti dešinės ir kairės kūno pusės, abiejų rankų ir kojų judesius, juos atidžiai kontroliuoti rega, taip pat nuo erdvės, krypties ir tempo suvokimo, judesio amplitudės suvokimo, veiksmo atlikimo racionalumo ir trukmės. Mūsų testavimo rezultatai rodo, kad vaikų koordinaciniai gebėjimai priklauso nuo amžiaus. Penkiamečiai nėra pajėgūs atlikti tikslių ir sudėtingų judesių, dažnai nesuvokia erdvės ir judesių atlikimo laike parametrų, negali išlaikyti dėmesio. Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais gerėja orientacija erdvėje, sparčiai tobulėja koordinaciniai gebėjimai. Šio amžiaus vaikams lengviau atlikti judesius tos pačios pusės ranka ir koja (dešine ranka – dešine koja ir kaire ranka – kaire koja) negu priešingos pusės. Iš atliktų tyrimų rezultatų matyti, kad mergaičių ir berniukų koordinaciniai gebėjimai skiriasi nedaug, tačiau nustatyti ryškūs individualūs skirtumai. Pedagoginio eksperimento rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai atliekant koordinaciją lavinančius pratimus ir žaidimus gerėja kokybiniai ir kiekybiniai koordinacijos rodikliai. Koordinaciniai gebėjimai transformuojasi ugdymo procese pereidami į aukštesnį lygmenį, kuris pasireiškia racionalesniais, tikslesniais ir laiku atliekamais judesiais bei geresne užduočių atlikimo kokybe. Koordinacijos užduočių atlikimo rezultatai rodo, kad mūsų parengta šiam eksperimentui E grupės koordinacinių gebėjimų ugdymo programa buvo veiksmingesnė nei kontrolinės grupės.

Tyrimo tikslas – ištirti 5–7 metų vaikų rankų koordinacijos rezultatų kaitą optimizuojant fizinio brandinimo mokyklai vyksmą. Buvo taikyti šie tyrimo metodai: ugdomasis eksperimentas, testavimas, pedagoginis stebėjimas ir matematinės statistikos analizė. Ugdomasis eksperimentas vyko 20 mėnesių. Jame dalyvavo 120 vaikų iš Klaipėdos miesto vaikų lopšelių-darželių. Eksperimentinės (E) grupės vaikai buvo ugdomi pagal mūsų sukurtą fizinio brandinimo mokyklai programą. Pirštų, plaštakos ir visos rankos lavinimo pratimai, žaidimai su kamuoliais buvo įtraukti į rytinės mankštos ir kūno kultūros pratybų pratimų kompleksus. Kontrolinė (K) grupė dirbo pagal Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos patvirtintą „Vėrinėlio“ programą. Buvo trys tyrimai. Vaikai turėjo atlikti penkias užduotis su teniso kamuoliuku ir tris pirštų lietimo užduotis, vertinančias akių ir rankų judesių koordinaciją bei rankų, plaštakų ir pirštų judesių tikslumą. Pirmo tyrimo metu E ir K grupės vaikų rankų koordinacijos rezultatai buvo labai panašūs. Po aštuonis mėnesius trukusio kryptingo ir tikslingo rankų koordinacijos lavinimo atliktas antras tyrimas. Nustatyti E grupės mergaičių statistiškai patikimai (p < 0,05–0,001) ryškesni septynių užduočių rezultatų poslinkiai, E grupės berniukų – aštuonių užduočių (p < 0,05–0,001). K grupės mergaičių pagerėjo vienos užduoties rezultatai (p < 0,01), berniukų – vienos užduoties pagerėjo (p < 0,05), vienos – pablogėjo (p < 0,05). E grupės mergaičių ir berniukų antrotyrimo septynių užduočių rezultatų aritmetiniai vidurkiai buvo statistiškai patikimai geresni (p < 0,01–0,001) negu K grupės mergaičių ir berniukų. Per kitus 12 mėnesių (tarp antro ir trečio tyrimo) abiejų grupių vaikų rankų koordinacija pagerėjo, tačiau E grupės mergaičių vidutiniai rezultatai statistiškai patikimai (p < 0,01–0,001) išaugo penkių, berniukų – keturių užduočių (p < 0,05–0,001), K grupės mergaičių – keturių (p < 0,05), berniukų – penkių užduočių (p < 0,05–0,001). E grupės vaikai kur kas geriau gaudė kamuoliuką, taikliau metė į taikinį, koordinavo pirštų galiukų lytėjimo užduotis užmerktomis ir atmerktomis akimis. Trečiame tyrime E grupės mergaičių statistiškai patikimai geresni rezultatai buvo septynių (p < 0,01–0,001), berniukų – šešių (p<0,01–0,001) užduočių, palyginti su K grupe. Per visus tyrimus nustatyta didelė individualių rankų koordinacijos rodiklių sklaida. Mūsų tyrimų rezultatai panašūs į vaikų koordinaciją tyrusių kitų mokslininkų (DuRandt, 1985; Adaškevičienė, 1993; Михайлова, 1993; Dankert, Davies, Gavin, 2003; Sugden, Chambers, 2003) rezultatus ir patvirtina teiginius, kad rengiant vaikus mokyklai tikslinga naudoti gana sudėtingus rankų koordinacijos pratimus, kuriems atlikti būtina sąmoninga jutimų integracija ir suvokimo kontrolė. Ugdomojo eksperimento rezultatai rodo, kad sistemingai ir tikslingai atliekami rankų, riešo ir pirštų lavinimo žaidybiniai pratimai, žaidimai su kamuoliu gerina rankų koordinacijos kiekybinius ir kokybinius parametrus.

Ankstyvuoju paauglystės amžiaus tarpsniu vyksta intensyvūs morfologiniai ir fiziologiniai organizmo pokyčiai. Didžiausią įtaką jaunųjų paauglių fiziniam vystymuisi daro biologiniai ir aplinkos veiksniai. Vienas iš aplinkos veiksnių yra formalusis ir neformalusis ugdymas. Tradiciškai daugiau dėmesio skiriama formaliajam ugdymui, tačiau trūksta mokslinių tyrimų, kuriuose būtų analizuojama, kokią įtaką neformalusis fizinis ugdymas gali daryti jaunųjų paauglių fiziniam vystymuisi. Tyrimo tikslas – nustatyti neformaliojo fizinio ugdymo mokykloje įtaką jaunųjų paauglių fiziniam vystymuisi. Tiriamąją imtį sudarė pagrindinės ir parengiamosios fizinio pajėgumo grupių 5–6 klasių mokiniai (11–13 metų jaunieji paaugliai, n = 239). Pagal dalyvavimą neformaliajame ugdyme jaunieji paaugliai buvo suskirstyti į tris grupes: E1, E2, E3 – eksperimentinės grupės; K1, K2, K3 – kontrolinės grupės. Tyrime taikyti šie metodai: pedagoginis eksperimentas, dokumentų analizė, fizinio išsivystymo matavimai, statistinė analizė. Pedagoginis eksperimentas buvo vykdomas dvejus mokslo metus. Mokinių fiziniam išsivystymui nustatyti eksperimento pradžioje (2007-10, 11), viduryje (2008-05) ir pabaigoje (2009-05) buvo atlikti antropometriniai (ūgio, svorio) bei fiziometriniai (gyvybinės plaučių talpos – GPT, dešinės ir kairės plaštakų jėgos) matavimai ir nustatyti santykiniai dydžiai – kūno masės indeksas bei GPT santykinis rodiklis. 11–13 metų jaunųjų paauglių antropometrinių rodiklių kaita vyko labai intensyviai. Abiejų lyčių tiriamųjų ūgio ir svorio rodikliai tiek pirmais, tiek antrais eksperimento metais didėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,05) ir buvo labai artimi arba didesni nei Lietuvos to paties amžiaus vidutinės reikšmės. KMI per dvejus mokslo metus statistiškai reikšmingai nekito tik E1 grupės mergaičių ir berniukų. Pedagoginio eksperimento metu kitų grupių (E2, E3, K1, K2, K3) KMI statistiškai reikšmingai (p < 0,05) didėjo. Analizuojant fiziometrinių rodiklių kaitą nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu išaugo visų grupių jaunųjų paauglių plaštakų jėga (p < 0,05). Beveik visų grupių (išskyrus K1 ir K2 mergaites) GPT rodikliai taip pat kito statistiškai reikšmingai (p < 0,01), tačiau eksperimentinių grupių šie pokyčiai buvo didesni. GPT santykiniai rodikliai statistiškai reikšmingai nekito tik abiejų lyčių E1 ir E2 grupių tiriamųjų. Kitų grupių jaunųjų paauglių šis rodiklis statistiškai reikšmingai blogėjo (p < 0,05). Parengtos ir įgyvendintos neformaliojo fizinio ugdymo programos turinys, jungiantis ir integraliai plėtojantis žinias, gebėjimus, nuostatas, ir taikomi vaiką aktyvinantys mokymo (-si) metodai ir formos turėjo įtakos pozityviai jaunųjų paauglių fizinio vystymosi kaitai.

Tyrimo tikslas – įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų šeimų fizinio aktyvumo skatinimo (ŠFAS) programos veiksmingumą ir atskleisti olimpinio ugdymo galimybes Klaipėdos miesto ikimokyklinėse įstaigose. Tyrime naudoti šie metodai: ŠFAS kvazieksperimentas, anketinė tėvų ir pedagogų apklausa, grupiniai pokalbiai su vaikais. Tyrimo duomenų analizei atlikti taikyti turinio analizės (content analysis) ir aprašomosios statistikos metodai. Tris mėnesius trukusiame kvazieksperimente savanoriškai dalyvavo 17 Klaipėdos miesto ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir 278 penkerių–šešerių metų vaikų šeimos. Vaikai du kartus per savaitę dalyvavo kūno kultūros pratybose. Per savaitę buvo užduodami trys „namų darbai“ (fiziniai pratimai, užduotys, žaidimai), kuriuos vaikai prašydavo kartu atlikti savo tėvus ar kitus šeimos narius. Į ŠFAS programos turinį buvo integruoti olimpinio ugdymo elementai. Kiekvienoje įstaigoje kvazieksperimento metu vyko šeimos fizinio aktyvumo (FA) skatinimo renginiai, jo pabaigoje – bendra visų dalyvavusių šeimų sveikatingumo šventė ir Klaipėdos miesto 5–6 metų vaikų šeimų olimpiada. Tyrimo rezultatai rodo, kad prieš ŠFAS kvazieksperimentą beveik pusė tėvų dirbo protinį darbą, sistemingai sportavo tik dešimtadalis. Didžioji dauguma vaikų buvo fiziškai aktyvūs, trečdalis lankė sporto arba šokių būrelius ir dažnai prašydavo šeimos narių kartu sportuoti. ŠFAS kvazieksperimento metu dauguma vaikų mėgo kūno kultūros pratybas ir noriai pasakodavo savo šeimos nariams apie jų turinį. Motina arba tėvas kartu su vaiku dažniausiai sportuodavo nesistemingai, tačiau gana dažnai (1–3 kartus per savaitę). Pagrindinė tėvų nesportavimo su vaiku priežastis tiek prieš kvazieksperimentą, tiek jo metu – laiko stoka. Ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje sistemingai fiziškai ugdomiems vaikams patiko būti šeimos FA skatintojais. Jie dažnai tėvų prašydavo darželyje išmoktus žaidimus ar pratimus atlikti namie kartu su jais, gebėdavo pedagogui aiškiai atskleisti FA šeimoje situacijas, tačiau ne visada buvo pajėgūs įveikti tėvų nenorą kartu sportuoti namuose. Nors didžioji dauguma tėvų teigiamai įvertino vaikų fizinį ugdymą darželyje, daugiau kaip keturi penktadaliai nepadėjo pedagogams organizuoti sveikatingumo ir sporto renginių. Įgyvendinant ŠFAS kvazieksperimentą pedagogai ir vaikiai gebėjo bendradarbiauti aktyviau negu tėvai. Pedagogų anketinės apklausos rezultatai rodo, kad olimpinio ugdymo elementai gali būti tinkamai integruoti į priešmokyklinio amžiaus vaikų FA ugdymo programas. Svarbūs ikimokyklinėje įstaigoje olimpinį ugdymą skatinantys veiksniai yra pedagogų domėjimasis olimpiniu ugdymu, bendradarbiavimo įgūdžių ir savanoriškos pedagoginės veiklos plėtojimas įstaigoje ir tarpinstituciniu lygmeniu, organizacinės patirties didėjimas, bendros veiklos prasmingumo suvokimas ir patiriamas pasitenkinimas organizuota veikla. Silpnoji ugdymo grandis – nepakankamas tėvų aktyvumas ir bendradarbiavimas, kūno kultūros pedagogų abejonės dėl kitų ikimokyklinės įstaigos pedagogų noro bendradarbiauti, nežinomos ir papildomos veiklos baimė.

The project of Olympic education program in Lithuania was started to be implemented at schools of general education with the initial intention of Olympic education aimed at pupils. Olympic education program for children and youth at schools of Lithuania commenced its activities in 2002 upon signing the agreement among the Lithuanian National Olympic Committee, Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania and Lithuanian Olympic Academy (2005–06–09, Nr. SVT-568). In 2005, the project was extended until 2010, later on until 2015. Teachers of preschool educational institutions later on (in year of 2006) voluntarily joined the Olympic education project. They developed individual Olympic education programs, acquired knowledge and practical skills. The Olympic education program for preschool children is not yet developed. Research aim was to analyze and assess experience in developing and implementing Olympic education programs (OEP) at preschool educational institutions of Lithuania as well as to reveal developmental and improvement potential. The research uses analysis of all individual programs (23) prepared by the preschool educational institutions, participating in the Olympic education project of Lithuania. The research sample comprised 21 teachers having filled out distributed questionnaires. Quantitative and qualitative research methods were applied in the analysis of obtained research results. SPSS Statistics 19.0 software package was used for the analysis of collected quantitative data. Statistical significance of differences was identified using the χ2 (chi square) test. The difference is statistically significant at p<0,05. Analysis of results revealed that each institution in the developmental process of the OEP program followed respective documents, literature sources, model samples of other programs, consulted specialists and other teachers. Development of individual OEP was facilitated by the description of procedures for school recognition as members of the project “Olympic Education of Children and Youth”. The program was designed for all types of Lithuanian educational institutions, due to which content of the program was not sufficiently clear and specific. Teachers admitted that development of the OEP program itself was not complicated, however, they had a shortage of literature pertaining to Olympic education and education of preschool children; it was rather difficult to anticipate human resources, agree on the assessment system and to specifically plan activities, which require financial resources. The majority of teachers agreed that sport facilities of the nstitution are suitable for implementation of OEP; however, condition of half of the outdoor sport fields is poor. Two thirds of teachers rated their experience in Olympic education as successful and believed having a sufficiently clear assessment system. Positive attributes in relation to Olympic education of preschool children have emerged: participation of preschool institution’s community alongside with the partners in activities of Olympic education has increased significantly, integration of children’s educational activities, diverse and entertaining methods and forms of education are employed, and attempts are made to ensure dispersion and continuity of OEP activities. However, the content of Olympic education is way too extensive, and there are no clear structure of content. Teachers of preschool educational institutions, attending the Olympic education project, are active and inquisitive. They wish for the general Olympic education program for preschool age children of Lithuania to be developed, have particular proposals on how to improve OEP and seek to share their experience at a cross-institutional level.

Straipsnyje nagrinėjamas Klaipėdos universiteto pirmo kurso studentų, lankančių kūno kultūros pratybas, fizinis išsivystymas ir pajėgumas bei jų kaita po penkerių metų. 2009 m. buvo matuoti ir testuoti 524 (291 mergina ir 233 vaikinai), o 2014 m. – 277 (170 merginų ir 107 vaikinai) nuolatinių studijų pirmo kurso studentai. Didžioji dalis tirtų studentų buvo 19 metų. Studentų fizinis išsivystymas tirtas matuojant ūgį, kūno masę ir gyvybinę plaučių talpą, apskaičiuotas kūno masės indeksas. Fiziniam pajėgumui nustatyti buvo naudoti aštuoni testai: flamingo pusiausvyros, tepingo, sėstis ir siekti, šuolio į tolį iš vietos, 10 × 5 m bėgimo šaudykle, plaštakos suspaudimo, sėstis ir gultis bei kybojimo sulenktomis rankomis. 2009 ir 2014 m. fizinio išsivystymo ir fizinio pajėgumo rezultatams palyginti buvo taikytas Stjudento t testas nepriklausomoms imtims. Rezultatų skirtumai vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS „Statistics“ (14 versija) programinį paketą. Nustatyta, kad 2014 m., palyginus su 2009 m., Klaipėdos universitete studijuoti pradėjo žemesnės merginos (p < 0,05) ir aukštesni vaikinai (p < 0,001). Studentų (tiek vaikinų, tiek merginų) kūno svorio ir kūno masės indekso rodikliai liko labai panašūs, o gyvybinis plaučių tūris labai (p < 0,01) sumažėjo. Palyginus 2009 ir 2014 m. pirmo kurso studentų fizinio pajėgumo rezultatus, nustatyta, kad 2014 m. tirtų merginų ir vaikinų statinė pusiausvyra buvo statistiškai patikimai (p < 0,001) geresnė nei prieš penkerius metus. Daugumos (šešių iš aštuonių) merginų fizinio pajėgumo testų rezultatai buvo statistiškai patikimai blogesni (p < 0,001). Ypač akivaizdus skirtumas tarp 2009 ir 2014 m. sėstis ir gultis (p < 0,001) bei šuolio į tolį iš vietos testo aritmetinio vidurkio (p < 0,001). Merginų kybojimo sulenktomis rankomis testo rezultatai liko panašūs (p > 0,05). Palyginus 2009 ir 2014 m. pirmo kurso vaikinų fizinio pajėgumo rodiklius, nenustatyta tokia ryški fizinio pajėgumo testų blogėjimo tendencija kaip merginų. Daugiau kaip pusės (penkių iš aštuonių) vaikinų testų rezultatai liko panašūs (p > 0,05), tačiau labai pablogėjo lankstumo (p < 0,001) ir plaštakos suspaudimo jėgos (p > 0,05) rezultatų aritmetiniai vidurkiai. Siekiant pagerinti studentų fizinį pajėgumą ir kai kuriuos fizinio išsivystymo rodiklius, pirmiausia reikia išsiaiškinti individualius svarbiausius studentų fizinio aktyvumo motyvus ir mėgstamą fizinę veiklą. Svarbu sudaryti palankias sąlygas sportuoti universiteto sporto bazėse, perteikti teorines žinias ir praktinius gebėjimus, didinančius kompetenciją fizinėje veikloje, ir taip skatinti studentus didinti fizinį aktyvumą laisvalaikiu. Kūno kultūros pratybų organizavimas ir taikomi ugdymo metodai merginoms ir vaikinams turi skirtis dėl sportavimo motyvų, mėgstamos veiklos ir fizinio pajėgumo skirtumų.