Žmogiškojo asmens kilnumo klausimas yra aktualus. Iki šiol į jį gilintasi, bet ne daug. Visuomet lieka uždavinys klasikinės filosofijos temas permąstyti šių dienų šviesoje. Tad ir žmogiškojo asmens bei baigtinės egzistencijos klausimas yra keliamas remiantis esminėmis Tomo Akviniečio įžvalgomis bei šiuolaikinių filosofų mintimis. Svarbu akcentuoti, kad tiek klasikinė filosofija (metafiziniu aspektu grindžianti asmens kilnumą ir baigtinės egzistencijos vertę), tiek fenomenologinė, personalistinė ar dialogo filosofija iš esmės gilinasi į problemą, kuri yra pats subjektas. Žmogiškąjį klausimą išsamiai tyrinėjo S. Kierkegaard, M. Buber, M. Heidegger, E. Stein, E. Levinas, ir kiti -kiekvienas iš jų savitu būdu. Asmens problemą analizuoja P. Ricoeur. B. Mondin, R. Lucas Lucas filosofinės antropologijos bei metafizikos kontekste mąsto apie esminius asmens aspektus. Neužmirštinas K. Wojtyl’os darbas Asmuo ir veiksmas, kuriame vyksta veiksmo, kuris atskleidžia asmenį, tyrimas arba asmens tyrimas per veiksmą, būdingas fenomenologinei pozicijai.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

In which way the philosophical thinking can be non-violent? Through the analysis of Emmanuel Levinas one of the major works, Totality and Infinity, the author seeks to make emphasis on Infinity, which is provoked not by rational thinking, but by the Face of the Other. Originally adapted method of phenomenology permits Levinas to create original view to the problem of totality and violence, and to offer an adequate answer to solve this problem. The author analyzes why and how E. Levinas sustains that Ethics is the first philosophy, that Ethics is Metaphysics. J.Derrida and S.Petrosino, as the critics of E.Levinas, suggest the path to better accept original and unreneat Swls tHoiiizH t word book of Emmanuel Levinas. The meeting with the Face of the Other is based in Levinas on Ethics and opens our thought to Infinity, namely through our irrevocable responsibility for the Other.

The aim of this article is to reflect on the role of the feelings in the human person's integral growth. The phenomenology and the hermeneutics are here applied as the basic methods; the thoughts of the famous contemporary philosopher Paul Ricoeur (1913) are also used in oder to reveal interpersonal aspect of emotions (social, cultural, political spheres). The fundamental needs, such as possession, capacity and being recognized are reconstructed in the initial state ("before the sin"). The philosophical tradition is read in a new light, because Aquinas' and cartesian tractates valuated the emotions from one side. Ricoeur's reflection is corageous one because he speaks about the most fragile capacity of human being and elevates it to the level of intellect, non theoric but concrete. The feelings have important role of unifying and putting inward our experience.

Straipsnio tikslas – gilintis į vilties bei laisvės ryšį. Tinkamiausias metodas – hermeneutika, nes ji yra atvira laiko ženklams ir konkrečiam asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Nes interpretavimas – tai laikysena kūrinio ne objekto atžvilgiu, Kūrėjo ne daikto akivaizdoje. Todėl prasmė nėra daiktiškai turima, ji veikiau yra nuolatinė nuoroda. Žymus šiuolaikinis mąstytojas Paulas Ricoeuras įvardija: „Viliuosi būti tiesoje“. Juk nuostaba yra galima, nes pasaulis yra Transcendencijos analogija, tuo tarpu viltis yra būtina, nes pasaulis yra visai kas kita negu Transcendencija. Ch. Péguy himnas vilčiai Portikas (1929) ištryško iš giliausios nevilties. Tarp dviejų didelių savo sesių – tikėjimo ir meilės – viltis yra mažoji, bet patraukianti visus. Tai viltis, nustebinanti ir Dievą. Viltis yra laukimas ir ištikimybė: laukimas to, kas mums nepavaldu; ištikimybė, nes pažadas jau slypi mūsų veiksmo ir minties gelmėje. Viltis leidžia priimti tai, kas nepriklauso vien nuo mūsų; ji atveria galutinės tikrovės kitokiškumui, kuris jau patiriamas mūsų konkrečioje kasdienybėje.

Straipsnio tikslas – gilintis į Josepho Maréchalio (1878–1944) tiesos paiešką, sulaukusią reikšmingo tęstinumo, ypač Karlo Rahnerio darbuose. Siekiama išryškinti Josepho Maréchalio minties savitumą – tarpininko vaidmenį tarp transcendentalinės kritikos (Kanto įnašas) ir tomistinės perspektyvos.

The aim of this article is to inquire the Witnessing of Faith not on its main aspect of the form of Revelation, but as the event, that challenges the human person, so on the Witnessing as indispensable motive of faith. The article indicates the origin, the qualities and the importance of the witnessing in today's context. The article is based on the experience of different persons and communities, indicating also the most important insights of the Magisterium of the Church and theology.

Straipsnio tikslas – gilintis į Tomo Akviniečio filosofiją, kurioje yra analizuojamas ir žmogiškosios valios klausimas, išdėstytas jo kūrinyje “De Veritate”. Straipsnyje tiriamos autoriaus teksto ištraukos, aktualios norint suvokti visuminę žmogaus sampratą. Remiantis klasikine filosofija, nuosekliai tiriama pamatinė praktinė žmogaus galia, tai yra gėrio siekis. Aristotelio ir Akviniečio pozicija nurodo svarbų visuotinį tikslo principą. Straipsnyje yra perteikiamos Tomo Akviniečio įžvalgos laisvos valios, gėrio, žmogaus kilnumo ir atsakomybės klausimais.