Straipsnyje analizuojama tarpukario Lietuvos mokytojų seminarijų ugdymo turinio (mokymo programų) kaita. Ji nagrinėjama remiantis bendrojo ir specialiojo pedagoginio rengimo santykio kaitos tendencijomis. Tuometinių švietimo dokumentų bei archyvinių duomenų analizė leidžia teigti, jog laikotarpio pradžioje, esant dideliam mokytojų stygiui, svarbiausiu mokytojų seminarijų uždaviniu laikytas kuo spartesnis jų parengimas garantuojant bent minimalų bendrąjį išsilavinimą. Mokymo programose daug dėmesio skirta bendrojo lavinimo dalykams, ypač gimtosios kalbos mokymui. Siekiant pedagogų rengimą glaudžiau suderinti su bendraisiais švietimo reformos principais ir pradžios mokyklos poreikiais, seminarijų mokymo programų pokyčiai (1922 ir 1929 metų) atspindi siekį stiprinti specialųjį pedagoginį, metodinį ir praktinį rengimą. Ši tendencija atitiko tuometinėje Vakarų Europoje paplitusių „naujųjų“ pedagoginių srovių idėjas, ypač juntama buvo „darbo mokyklos“ įtaka. Augant šalies ekonominiam, kultūriniam bei pedagoginiam lygiui, reikalavimai pradinei mokyklai bei jos mokytojui buvo keliami. Imta nesitenkinti seminarijose parengtų mokytojų kokybe, subrendo radikali aukštojo mokslo institute vykdomo pedagogų rengimo pertvarkos idėja. Tačiau net ir įsteigus mokytojų rengimo institutą, seminarijų visiškai neatsisakyta, jų turinio tobulinimo klausimai ir toliau aktyviai svarstomi

Lietuvos Respublikos (1918-1940) pradinės mokyklos mokytojų rengimo tyrimas (atliktas 2000 m.) ligšiolines švietimo raidos studijas papildė nauja medžiaga. Straipsnyje pateikiamos ryškesnės pradinės mokyklos mokytojų rengimo tobulinimo kryptys, analizuojami bandymai keisti mokytojų seminarijų ugdymo turinį stiprinant pedagoginį, psichologinį bei metodinį rengimą.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos Respublikos pradinės mokyklos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kryptys pirmaisiais valstybės egzistavimo metais bei jų ypatybės ir kaita tolesniame švietimo reformos raidos kontekste

Straipsnyje, remiantis švietimo raidos tyrimais, sukauptos archyvinės medžiagos analize bei šiandieniniais švietimo dokumentais, nagrinėjami ryškiausi pradinio ugdymo pedagogų rengimo laimėjimai Lietuvoje įvairiais istoriniais periodais. Šių naują švietimo kokybę įtvirtinusių laimėjimų požiūriu kritiškai analizuojamos šiandieninės pradinės mokyklos mokytojų rengimo kaitos tendencijos..

Straipsnyje analizuojami pirminiai duomenys, gauti vykdant diagnostinį tyrimą, kuriuo siekta įvertinti naujai parengtos edukologijos (pradinio ugdymo) tęstinių universitetinių studijų programos efektyvumą. Minėta studijų programa skirta aukštąjį išsilavinimą jau įgij tįsiems kolegijų absolventams, siekiantiems įgyti universitetinių studijų bakalauro laipsnį bei pasirengti tolesnėms antrosios studijų pakopos (magistrantūros) studijoms. Duomenų analizė bei interpretavimas paremtas suaugusiųjų mokymo, nuotolinių studijų organizavimo bei studijų programų rengimo teorijų (R. Laužacko (2000), L. Kraujutaitytės, J. S. Pečkaičio (2003), D. Mil- tono (1997), P. Ramsdeno (1994), A. Rogerso (2000) teiginiais. Ypač akcentuojamas studentų lūkesčių bei programos koncepcijos sąveikos aspektas, grindžiamas absolventų įvardytomis įgytomis kompetencijomis.

Straipsnyje, remiantis prof. R. Grigo (1998) socialinės įtampos laukų teorijos idėjomis, socialinės įtampos laukų požiūriu analizuojama pradinio ugdymo kokybės lūkesčių ir besiklostančios mokytojų rengimo realybės situacija.

Metodologiniu aspektu laikomasi visaverčio tautos kultūros evoliucionavimo kriterijaus, kuris pakankamai pagrindžia ir nuostatą, kad strateginiai švietimo politikos sprendimai pozityvios etnosociumo raidos požiūriu turi atitikti visuomenės lūkesčius ir idealus. Pripažįstama, kad tarp ugdymo kokybei keliamų tikslų ir jų įgyvendinimo galimybių visada egzistuoja tam tikri socialinės įtampos laukai. Jie yra priimtini, jeigu neperauga į konfliktines situacijas, stabdančias natūralią raidos pusiausvyrą.

Straipsnyje išryškinamas socialinės įtampos laukas, egzistuojantis tarp pradinio ugdymo kokybės lūkesčių ir pagrindinės jos įgyvendinimo prielaidos - strateginiais sprendimais kuriamos pedagogų rengimo realybės. Teiginiai apie švietimo kokybės lūkesčiams prieštaraujančius strateginius pedagogų rengimo sprendimus yra grindžiami remiantis ir istorine lyginamąja analize.

Straipsnyje nagrinėjamas ilgametės edukologijos mokslininkės, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos docentės Antaninos Grabauskienės mokslinis pedagoginis palikimas. Aktyviai gyventa ir dirbta sudėtingu nuolatinės ugdymo prioritetų kaitos laikotarpiu, apimančiu sovietinės okupacijos ideologines deformacijas ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės švietimo kelio paieškas, su nuostata bet kuriomis sąlygomis išsaugoti pagrindinę ugdymo idėją - ugdyti asmenybę. Daugelis docentės minčių ir šiandien yra aktualios, ypač diskutuojant kompetencijų sampratos klausimais, sprendžiant pedagogų rengimo kaitos problemas.A. Grabauskienės nuomone, svarbios šiandienos ugdymo problemos yra nihilistinis požiūris į klasiką, vertybių ugdymo sunkumai, paties ugdymo sampratos interpretavimo įvairovė. Šias problemas praktikoje sprendžiantį pedagogą mokslininkė suvokia kaip ugdymo sąveikos kūrėją, sektiną pavyzdį ugdytiniams ir ugdymo bendradarbiavimo tarp šeimos ir institucijos iniciatorių.

Remiantis Lietuvos švietimo reformos teoretikės edukologės M. Lukšienės bei pasaulinių ugdymo teorijų autorių konceptualiomis idėjomis, straipsnyje analizuojama šiuolaikinio ugdymo(si) turinio teorinė samprata: išryškinami mokymo(si) paradigmų kaitos nulemti pokyčiai; iš curriculum teorijų bei modelių pozicijos pristatomi kai kurie šiuo metu įgyvendinamų ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo(si) programų kokybinės analizės duomenys. Straipsnyje sprendžiami šie uždaviniai: atskleidžiami ugdymo(si) turinio teorijų konceptualieji pagrindai ir sampratų kaitos tendencijos užsienyje ir Lietuvoje; sukurtas ikimokyklinio ir pradinio ugdymo(si) programų konceptualus modelis; iš curriculum teorijų bei sukurtų modelių pozicijos pateikti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo(si) programų dermės analizės duomenys.

Straipsnyje gvildenama istorinio raštingumo ugdymo pradinėse klasėse problema. Remiantis užsienio mokslininkų teorinėmis įžvalgomis ir atliktais tyrimais analizuojama, kokius istorinio šaltinio supratimo gebėjimus rekomenduojama ugdyti pradinėse klasėse, aiškinamasi, kokie istorinio šaltinio tyrinėjimo ir supratimo reikalavimai keliami užsienio šalių pradinių klasių mokiniams. Teorinė analizė rodo, jog mokslininkai ragina nuo tiesioginės informacijos radimo pereiti prie gilaus istorinio supratimo ugdymo. Pagrindinis lūkestis, kad istorijos mokymasis įgalintų mokinius mąstyti kritiškai ir mokytis analizuoti giliai, samprotauti vartojant abstrak-čias antrines sąvokas, tokias kaip pokyčiai, reikšmė, įrodymai, priežastys, empatija. Atsižvelgus į Lietuvos pradinio ugdymo specifiką, parengtas istorinio šaltinio supratimo tyrimo klausimynas ir duomenų apdorojimo matrica, išanalizuoti duomenys. Tyrimas atskleidė, jog III–IV klasių mokiniai geba rasti faktus ir duomenis tiesioginėje informacijoje. Tačiau jie nepakankamai geba rasti ir istorinio konteksto apibūdinimui naudoti netiesiogiai išreikštą informaciją. Taip pat jie negeba atskirti šaltinio informacijos patikimumo ir paties šaltinio kaip įrodymo patikimumo. Šiuos trūkumus lemia tai, jog integruotame istorijos kurse pradinėse klasėse samprotavimo gebėjimai nėra sistemingai ugdomi.