Šiuolaikiniame pasaulyje fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių mūsų gyvenime. 2019 m. prasidėjęs COVID-19 virusas ir jo paplitimas visame pasaulyje labai stipriai paveikė žmonių tiek fizinį, tiek emocinį gyvenimą. Šiame tyrime analizuojamas mokinių fizinis aktyvumas ir emocinė būsena iki ir prasidėjus karantinui. Tyrimo metodika ir organizavimas. Buvo atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 221 respondentas, at sakydamas į klausimus apie fizinį aktyvumą iki ir per COVID-19 bei kaip keitėsi jų emocijos. Mokiniams pateiktos anketinės apklausos klausimyną sudarė 5 dalys: sociodemografiniai duomenys, klausimai apie fizinio ugdymo pamo kas iki karantino ir per karantiną, mokinių fizinis aktyvumas (remiantis G. Petronytės (2009) metodika) ir paskutinė anketos dalis buvo skirta mokinių emocinei būsenai įvertinti (remiantis SLURŠ programa (2016) bei K. Šmigelsko ir kt. (2019) tyrimu). Gauti duomenys buvo apdoroti statistinės analizės būdu, patikimumas skaičiuojamas pasitelkiant Chi kvadrato (χ2 ) kriterijų, kur patikimumo lygis: p < 0,05 – patikima, p > 0,05 – nepatikima. Tyrimo rezultatai ir išvados. Tyrimo metu nustatyta, kad iki prasidedant COVID-19 pandemijai, mokiniai buvo aktyvesni, vaikinai buvo aktyvesni už merginas. Didžioji dalis apklaustųjų 14–16 m. amžiaus ir 17–19 m. amžiaus mokiniai prieš karantiną jautėsi energingesni. Fiziškai aktyvesni mokėsi geriau nei pasyvesni. COVID-19 pandemi jos metu mokinių FA smarkiai sumažėjo ir nepakankamai fiziškai aktyvios buvo 64,2 % merginų ir 39,6 % vaikinų (p < 0,05), ir priešingai, mokiniai daugiau laiko praleido prie kompiuterio. Prasidėjus karantinui dauguma 17–19 m. amžiaus jaunuolių pasijuto ramesni, o 14–16 m. jautė ramybę iki karantino ir jam prasidėjus. Prasidėjus karantinui daugumos merginų emocinė būsena pablogėjo, jos tapo liūdnesnės, jautė didesnį nerimą, o vaikinai karantino laiko tarpiu tapo piktesni ir taip pat liūdni.

Reguliarios treniruotės ir intensyvūs krūviai yra vieni iš pagrindinių veiksnių, kurie daro poveikį kūno sudėjimui vaikystėje ir paauglystėje. Meninėje gimnastikoje pranašesnės tos gimnastės, kurios pasižymi nedideliu poodiniu riebalų kiekiu, ilgomis apatinėmis ir viršutinėmis galūnėmis. Tačiau ypač svarbu – nustatyti optimalų kūno sudėjimą tam tikrais amžiaus tarpsniais bei kūno sudėjimo ir kūno masės komponentų įtaką sportiniams rezultatams. Tyrime dalyvavo 41 meninės gimnastikos atstovė iš Kauno (t.y. vidutiniškai 11,84±1,33 metų amžiaus, 152,94±9,1 cm ūgio, 39,78±6,87 kg svorio, turinčios 16,86±1,4 kūno masės indeksą ir 11,74±4,96% poodinio riebalinio audinio sluoksnį gimnastės, kurių meistriškumas svyravo nuo nacionalinio iki miesto lygio). Buvo išanalizuoti 89 kūno masės komponentų tyrimo atvejai priskiriant juos tuo metu atitinkančiai amžiaus ir meistriškumo grupei. Vyresnio amžiaus gimnasčių grupėje (12–14 metų) geriausi rezultatai buvo aukščiausių, vidutinio ir net didžiausių svorio (42,4 ir 48,6 kg), geriausiai subalansuoto ūgio ir svorio santykio (KMI) bei turinčių optimalų poodinį riebalinį sluoksnį gimnasčių (p<0,05). Tarp jaunesnių gimnasčių (9–11 metų) geresnius rezultatus pasiekė mažiausios, lengviausios, turinčios mažiausią kūno masės indeksą ir vidutinį poodinio riebalinio audinio sluoksnį gimnastės (p>0,05). Palyginus gautus duomenis su elito sportininkių (Georgopoulos et al., 2001), Graikijos (Douda et al., 2002) ir Kanados (Klentrou, Pyley, 2003) gimnasčių tyrimų rezultatais, nustatyta, kad mūsų šalies visų amžiaus grupių gimnastės linkusios būti aukštesnės ir sunkesnės (p<0,001). Tai gali turėti neigiamos įtakos teisėjų vertinimui ir sportinio parengtumo realizavimui.

Nors ryšiai tarp fizinio aktyvumo, pajėgumo ir sveikatos yra pagrįsti moksliniais tyrimais, tačiau sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo tolesni tyrimai yra prioritetiniai. Ypač aktualūs pastaruoju metu tyrimai, susiję su fizinio aktyvumo ir įvairių sveikatos komponentų dozės–atsako ryšiu. Tikslas – nustatyti 9 klasės berniukų kūno kompozicijos, lankstumo, raumenų jėgos ir fizinio aktyvumo tarpusavio ryšius. Tyrimas atliktas 2008 metų kovo–balandžio mėnesiais atsitiktiniu būdu atrinktose keturiose Kauno miesto mokyklose. 118 devintos klasės berniukų įvykdė visus būtinus tyrimo reikalavimus. Pirmame tyrimo etape fizinis aktyvumas (FA) nustatytas pagal modifikuotą tarptautinio FA (IPAQ) klausimyno trumpąją formą (Ainsworth, Levy, 2004). Vadovaujantis modifikuotomis rekomendacijomis, visi respondentai pagal bendrąją FA apimtį buvo suskirstyti į mažo (n = 32), vidutinio (n = 52) ir didelio FA (n = 34) grupes. Antrame tyrimo etape buvo nustatyti tiriamųjų kūno kompozicijos komponentai ir fizinio pajėgumo rodikliai (lankstumas, raumenų jėga – staigioji jėga ir jėgos ištvermė). Skirtumai tarp skirtingų FA bendrosios apimties grupių fizinio pajėgumo rezultatų nustatyti ANOVA variacinės analizės būdu. Ryšiai tarp fizinio aktyvumo, kūno kompozicijos ir fizinio pajėgumo įvertinti Pearsono koreliacijos koeficientu ir kompiuterių programa SIMCA–P. Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų fizinio aktyvumo grupių kūno kompozicijos rodiklių nenustatyti, tačiau pastebėta tendencija, kad didesnio fizinio aktyvumo moksleiviai buvo aukštesni, mažesnio svorio, pasižymėjo mažesniu kūno masės indeksu ir mažesniu riebalinio audinio sluoksniu (procentais ir kilogramais). Visų trijų tiriamųjų grupių mokinių didelio fizinio aktyvumo (DFA) dažnumas buvo 2–3 dienos, trukmė, atsižvelgiant į FA dažnumą, svyravo nuo 20 minučių per 7 dienas iki 48 minučių per 2 dienas. Nustatyti fizinio pajėgumo rodiklių skirtumai tarp skirtingo fizinio aktyvumo mokinių grupių. Tarp fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo rodiklių nustatyti silpni ir labai silpni teigiami koreliaciniai ryšiai (r = 0,290÷0,315). Fizinis aktyvumas visiems fizinio pajėgumo rodikliams turi teigiamą įtaką. Kūno masės komponentai tarpusavyje buvo susiję labai stipriais tiesioginiais ryšiais (r = 0,675÷0,952). Nustatyti teigiami silpni ryšiai tarp mokinių fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo rodiklių ir tarp atskirų fizinio pajėgumo (lankstumo, staigiosios jėgos ir jėgos ištvermės) rodiklių (p < 0,05). Mokinių kūno masės komponentai tarpusavyje susiję stipriais teigiamais ryšiais (p < 0,01). Vidutinis (< 2718 MET/sav.) fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką mokinių kūno masės kompozicijai ir staigiosios jėgos rezultatams.

Atsigavimo po fizinių krūvių greitis yra reikšmingas sportinio darbingumo veiksnys ir įvairių sporto šakų treniruotės proceso siekiamybė. Pratybose parinkta poilsio intervalų trukmė, t. y. funkcijų atsigavimo laipsnis, taip pat sąlygoja tiek greitosios, tiek ilgalaikės adaptacijos ypatybes. Kadangi brendimo ir vystymosi procesus lemia vidinių (endogeninių) ir išorinių (egzogeninių) veiksnių sąveika, tai šiame tyrime buvo vertinamos 11–14 metų berniukų, lankančių sportinių žaidimų pratybas (n=83) ir ciklinių sporto šakų pratybas, t. y. lengvaatlečių bėgikų (n = 89), atsigavimo po krūvio ypatybės. Tyrimas buvo atliekamas kasmet pavasario mėnesiais (balandį ir gegužę) ir tuo pačiu paros metu. Kiekvieno tyrimo metu tiriamieji atliko dozuoto krūvio mėginį, t. y. 30 pritūpimų (pritupiant iki 90º kampo per kelio sąnarį) per 45 s, o po 2 min poilsio – 30 s vertikalaus šuoliavimo maksimaliomis pastangomis testą. Krūvio ir atsigavimo metu buvo registruojama 12‑os standartinių derivacijų elektrokardiograma (EKG). EKG rodiklių atsigavimo per pirmąją minutę po krūvio laipsnis buvo lyginamas su trečiosios tiriamųjų grupės, t. y. 27 įvairių šakų didelio meistriškumo suaugusių sportininkų analogiško tyrimo duomenimis. Vertinant gautus tyrimo rezultatus taip pat buvo skaičiuojamas ir per vienus metus įvykęs atsigavimo laipsnio pasikeitimas. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad reikšmingas vaikų širdies ir kraujagyslių sistemos (ŠKS) atsigavimo po dozuoto fizinio krūvio bruožas yra daug greitesni nei suaugusių sportininkų atsigavimo procesai. Berniukų, lankančiųsportinių žaidimų ir ciklinių sporto šakų pratybas, ŠKS atsigavimo greitis 11–14 metų tarpsniu pasikeičia vienodu laipsniu, tačiau tai nėra tolygios kaitos procesas: sportinių žaidimų pratybas lankančiųjų grupės berniukų ryškiausi pasikeitimai per vienus metus įvykta tryliktaisiais metais, o ciklinių sporto šakų pratybas lankančiųjų grupės tiriamųjų ŠKS atsigavimo greičio pasikeitimas per vienus metus yra tolygesnis.

It is well established that regular physical activity (PA) has numerous short- and long-term benefits for health (Lohman et al., 2008). Recent studies indicate that student’s physical activity decreases rapidly in all over the world as well as in Lithuania (Volbekienė et al., 2008; Zaborskis, Raskilas, 2011) and that in turn has influence on their health. Parents and peers are important social agents in the physical activity (PA) of youth (De Bourdeaudhuij et al., 2005). The aim of research was to determine 15–17 year aged students’ physical activity, as well as family and friends influence on physical activity. The 9th and 10th grade pupils (206 girls and 194 boys respectfully) took part in the research. The survey was carried out in two urban areas and two rural area schools. Physical activity was measured by modified short form of international PA questionnaire (IPAQ). According to the modified recommendations (Guidelines for Data Processing and Analysis of the International Physical Activity Questionnaire (IPAQ) all respondents were divided into three activity groups: vigorous, moderate and low physical activity. Student’s family and friends influence on PA was assessed using Project Grad (Two Year Follow-Up Health Survey) Survey. Results: it was established statistically significant difference (p<0.05) between boys and girls experienced vigorous physical activity (day/week), moderate physical activity (day/week), low physical activity (min/day) and for sitting allotted time (hours/ day) (p<0.05). Statistically significant differences were identified comparing different age student’s – younger student’s were more active (p<0.05). Family members rarely or never do physical activity together with their daughters and sons (p>0.05). It was established that younger students were more engaged in physical activity with their families, discussed them together, as well as their parents were more interested in how much they like to do it (p<0.05). In contrast, elder students more often were more encouraged by family members to do some PA (p<0.05). Vigorous PA group student’s more engaged in PA with their friends, and boys more often corrected their plans for engaging in physical activity (p<0.05). Encouragement of family members to do physical activities was related to student‘s total amount of physical activity in students’ (weak but statistically significant correlation - r = 0.200, p <0.01). Insignificant correlation was identified among total amount of physical activity and all statements describing friends influence on physical activity (r = 0.086, p> 0.05). Conclusion: it was established that boys were statistically significantly more active in vigorous physical activity (day/week), moderate physical activity (day/week) and for sitting allotted time (hours/day). Weak correlations were identified among total amount of physical activity and family influence on physical activity (r=0.200, p<0.01); friends influence on PA was not identified (r=0,086; p>0.05). Among the family influence and friends influence on physical activity there was found weak correlation (r=0.341, p<0.01).

The aim of research was to establish interrelation between schoolchildren’s academic achievement (AA) and physical activity (PA), motivation for physical activity as well as experiences during physical education (PE) classes. The participants were 400 healthy Lithuanian schoolchildren of 6th–7th grade. The respondents were given a questionnaire, which consisted of four parts. The first part included questions about pupils’ PA (according to WHO recommendations). PE enjoyment scale was used in the second part (Health Assessment Survey), the third part was intended to determine PA motivation (SMS, The Sport Motivation Scale, Pelletier et al., 1995), in fourth part Exercise Motivations Inventory 2 (EMI-2) was used for PA enjoyment determination (Markland, 1999). In order to assess schoolchildren’s AA were registered their average learning results and results of different subjects. Schoolchildren’s were divided in four quartiles according to their AA in school. During the research it was determined that boys were more physically active than girls (respectfully 54.2 and 43.2 %). Poor AA have demonstrated 40 % active and 60 % respondents. More than half (54 %) of passive and 54 % of active schoolchildren had reached average AA. In contrary to the girls, boys expressed the opinion that PE lessons gives them freshness, strength, during the lessons they did not feel nervous (p < 0.05). Factors influencing health condition encouraged the boys to be PA in order to avoid health problems, meanwhile the girls were influenced by the wish to have healthy body and feel healthier. It was also found that girls were more concerned about their looks than the boys. Schoolchildren with higher AA were motivated to be active as well as to improve personal qualities, and a way to learn many things that can be useful in life (p < 0.05). It was established that boys were more physically active than girls. Schoolchildren with higher AA were more active, as well as boys and respondents with higher AA experienced more positive feelings in PE lessons (p < 0.05). Boys were more concerned about their looks than girls, boys were motivated for physical activity by the wish to feel well, and by the fact that PA was the best way to improve personal qualities and to learn useful things for everyday life.

Physical activity (PA) is one of the most significant factors affecting children development and health. The analysis of students’ daily time allocation showed that most of time schoolchildren spending unfocused and only part of the time to an organized physical education (PE) and un-/organized PA. The main aim of PE as a subject is to provide education in physical education, sports and develop physical activity abilities and skills, as well as providing required theoretical knowledge and promoting physical self-education. The relevance of this study is also determined by the of basic and secondary education programs in general education plans provision (2009) which states that students during PE classes can be assessed by a mark or as credited, and this assessment can be decided to school. We are raising question, is the assessment during PE classes related to students’ PA? The aim was to establish Kaunas city 7-11 grades student’s assessment during physical education and their relation to physical activity. The study involved 242 students from three high schools in the city of Kaunas. Investigation has been carried out in a two-part questionnaire, which consisted of 18 questions. The first part consisted of PE and the second PA. The study was carried out in accordance with the international PA questionnaire (IPAQ) and compared with the PE assessment questionnaire (Emeljanovas, Trinkūnienė, 2011). During the research it was determined that vigorous PA more engaged respondents rated in marks (36.0%), than rated as credited (22.6%). As well as moderate PA were more engaged respondents rated marks (30.7%), than credited (21.9%). Low PA was higher for those respondents who rated as credited (30.5%), than those who are assessed by a mark (28.9%). Student assessment during PE classes in mark or in credit have an impact on their physical activity as more physically active students are the ones that the accessed in marks during PE classes. Students approach to evaluation corresponds to their current assessment, e.g. those who rated in marks and wants to be assessed by a mark, and those who rated as credited and want to be assessed in credits. Students assessment do not have a significant impact on their PA during PE classes, but more physically active after school, those students who rated in marks.

The aim of research was to determine students physical activity, learning outcomes, student and teacher communication and collaboration features, and interactions between them. Methods. The participants were 204 healthy Lithuanian schoolchildren of 7th–9th grade, 99 boys and 105 girls. The respondents were given a questionnaire, which consisted of three parts. The first part of survey included questions about students gender, age, class, school, academic achievement (AA) – the last semester (trimester) learning grades in different subjects, physical education lessons trimester (semester) grade. The second part included questions about pupils’ physical activity (PA) (Petronytė, 2009), the third part of the questionnaire was designed to determine the students’ and teacher communication and cooperation peculiarities in physical education (PE) classes (Questionnaire on Teacher Interaction (QTI) – economical 48-item version, cited from Fisher et al., 1995). [...]

Tikslas – nustatyti ir palyginti Lietuvos ir Lenkijos mokinių fizinio aktyvumo, mokymosi pasiekimų ir savo galimybių vertinimo įvairiose srityse tarpusavio sąsajas. Tyrime dalyvavo 16–18 metų 543 mokiniai. Tiriamiesiems buvo pateiktas trijų dalių klausimynas. Pirmąją dalį sudarė klausimai, leidžiantys nustatyti tiriamojo lytį, amžių, klasę, mokyklą, mokymosi pasiekimus – paskutinio semestro bendrą vidurkį bei visų mokymosi dalykų pažymius, pagal kuriuos mokiniai buvo suskirstyti į 4 mokymosi lygius. Antrąją anketos dalį sudarė klausimai apie mokinių fizinį aktyvumą, subjektyvų fizinį aktyvumą ir pajėgumą bei fizinį intensyvumą. Trečioji dalis buvo skirta nustatyti mokinių savo galimybių devyniose srityse vertinimą. Teiginiai sudaryti naudojant Banduros savo galimybių vertinimo skales (Self-efficacy scales, Bandura, 2006). Tyrimo metu nustatyta, kad fiziškai aktyvūs buvo 58,2 % vaikinų ir 38,6 % merginų. Gerai besimokantys vaikinai buvo fiziškai aktyvesni už blogai, vidutiniškai ir puikiai besimokančiuosius. Tačiau blogai besimokančios merginos buvo fiziškai aktyvesnės už puikiai, gerai ir vidutiniškai besimokančias bendraamžes (p < 0,05). Iš viso buvo 25,2 % puikiai besimokinančių mokinių ir 26,0 % blogai. Dažniausiai aukštesniu savo galimybių vertinimo lygiu pasižymėjo jauniausieji (16 m.), fiziškai aktyvūs ir puikų mokymosi vidurkį turintys mokiniai. Kuo mokinių subjektyvaus fizinio aktyvumo (FA) ir pajėgumo (FPJ) bei fizinio aktyvumo dažnumas buvo didesnis, o fizinio aktyvumo trukmė – ilgesnė, tuo jie pasižymėjo aukštesniu savo galimybių vertinimo lygiu (p < 0,05). Atlikus Lietuvos ir Lenkijos mokinių FA dažnumo, FA trukmės, mokymosi pasiekimų bei savo galimybių vertinimo įvairiose srityse koreliacinę analizę daugiau statistiškai reikšmingų koreliacinių ryšių nustatyta tarp Lietuvos mokinių. Analizė parodė, jog aukštesniu savo galimybių vertinimo lygiu pasižymi tie mokiniai, kurie dažniau ir ilgiau būna fiziškai aktyvūs bei turi geresnius mokymosi pasiekimus (p < 0,05). Tyrimo metu nustatyta, kad vaikinai yra fiziškai aktyvesni nei merginos. Tarp vaikinų fiziškai aktyvesni buvo gerai besimokantys, o tarp merginų – blogai besimokančios. Tyrimo rezultatai rodo, jog Lietuvoje gyvenantys mokiniai statistiškai reikšmingai jaučiasi tvirtesni ir labiau savimi pasitikintys beveik visose savo galimybių vertinimo srityse.

Tyrimo tikslas – nustatyti pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą, fizinį pajėgumą, mitybos įpročius, pasiekimų ir pažangos vertinimą bei jų sąsajas su tėvų fiziniu aktyvumu. Tyrimas vyko 2014 m. sausio–gegužės mėn. vienoje Kauno bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimo laikas ir vieta, gavus tėvų sutikimą, buvo iš anksto suderinti su mokyklos administracija. Tyrime dalyvavo 1–4 klasių mokiniai (n = 135), iš jų 64 mergaitės ir 71 berniukas bei jų tėvai (n = 108). Tyrimas vyko trimis etapais. Pirmajame etape (2014 m. sausio mėn.) buvo atliktas visų tiriamųjų antropometrinių duomenų registravimas ir fizinio pajėgumo testavimas. Antrajame etape (2014 m. vasario–kovo mėn.) buvo atlikta mokinių tėvų apklausa. Anketoje buvo pateikti klausimai, susiję su tėvų ir jų vaikų fiziniu aktyvumu, subjektyviu fiziniu pajėgumu ir vaikų mitybos įpročiais. Trečiajame etape (2014 m. gegužės mėnesį) buvo registruojami mokinių metinio mokymosi pasiekimų lygiai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad pradinių klasių mokiniai ir jų tėvai nėra pakankamai fiziškai aktyvūs (66,4 %). Nustatyta, kad berniukai buvo fiziškai aktyvesni (42,2 %) nei mergaitės (25,5 %), t. y jie per savaitę buvo dažniau fiziškai aktyvūs (p < 0,05). Tiriant nustatyta, kad augančių vaikų rankų raumenų, kojų staigioji jėga ir lankstumas didėja, tačiau mergaičių rankų jėgos ištvermės ir staigiosios jėgos (daikto metimo į tolį) rezultatai nuo ketvirtos klasės stabilizuojasi (p > 0,05). Berniukų ir mergaičių fizinio pajėgumo testų (daikto metimo į tolį ir lankstumo) rezultatai iki trečios klasės statistiškai reikšmingai skiriasi (p < 0,05), o vėlesnėse klasėse išryškėja staigiosios jėgos ir vikrumo testų rezultatų skirtumai (p < 0,05). Iš tyrimo duomenų matyti, kad mokiniai maitinasi pakankamai sveikai: dažnai valgo vaisius, daržoves, mėsą, pieno produktus, o rečiau – greitą maistą, bulvių traškučius. Tėvų fizinis aktyvumas neturi įtakos mokinių mitybos įpročiams (p > 0,05). Išanalizavus gautus rezultatus apie mokinių pasiekimus paaiškėjo, kad mergaitės mokosi geriau už berniukus (p < 0,05). Mokinių mokymosi rezultatai prastėja nuo ketvirtos klasės ir nepriklauso nuo vaikų fizinio aktyvumo bei pajėgumo (p > 0,05). Nustatyta, kad mokinių fizinis aktyvumas nėra susijęs statistiškai reikšmingais ryšiais su jų tėvų fiziniu aktyvumu (p > 0,05). Taip pat nenustatyti statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai tarp mokinių mokymosi pasiekimų ir fizinio aktyvumo (p > 0,05). Subjektyviai vertintas mokinių fizinis aktyvumas ir pajėgumas buvo tarpusavyje susiję stipriais teigiamais koreliaciniais ryšiais (r = 0,877, p < 0,01).