Straipsnyje nagrinėjama vaikų muzikinės vokalinės kultūros sąvoka bei su ja susijusios koncepcijos ir remiantis atlikto tyrimo rezultatais, analizuojamos jos ugdymo sąlygos. Tyrimas pateisino hipotezę, kad skirtingus dermės laipsnius vaikai girdi ir supranta (jaučia) jų vietą dermės kontekste labai nevienodai. Tai įpareigoja muzikos pedagogus taikyti specialią metodiką ir skirti papildomą laiką dermės pojūčio ugdymui, kuris savo ruožtu pagerintų muzikos interpretavimo kokybę ir pakeltų vaikų muzikinės vokalinės kultūros lygį. Kad švietimo reformos reikalavimas – muzikos dalyką laikyti svarbia mokinių estetinės kultūros ugdymo dalimi – būtų įgyvendintas, reikia siekti, kad vaikų muzikinės kultūros ugdymas būtų heteronomiškas ir autonomiškas. Ansktyvajame muzikiniame ugdyme vertėtų ganėtinai daug dėmesio skirti klausos lavinimui. Kadangi tikslus intonavimas vaikams dažnai tampa problemišku dalyku, o prasto intonavimo „gydymas“ susijęs su individualia veikla, reikia ir specialios metodikos, ir tam tikrų pedagoginių pastangų, kad būtų galima padėti detonuojantiems vaikams pasiekti klausos ir vokalinio mechanizmo vienovės. Šis vaikų muzikinės kultūros tikslas sėkmingiau gali būti įgyvendinamas popamokinės vokalinės veiklos metu. Norint pakelti vaikų muzikinę vokalinę kultūrą, kurios lygis gerokai priklauso nuo kūrinių interpretavimo kokybės, svarbu, kad būtų pakankamai dėmesio skirta dermės pojūčio ugdymui ir taikoma (dėl reiškinio savitumo bei sudėtingumo) speciali metodika

Straipsnyje nagrinėjama tema susijusi su meno plėtros problema, kuri postmodernistinės minties raidoje tapo gyvų diskusijų objektu. Daugiausia dėmesio skiriama sporto meninės raiškos ypatumams ir bandymui pagrįsti estetinio bei meninio ugdymo sportu metodologines prielaidas. Kadangi sporte, kaip ir šokio bei vaidybos mene, meninis ekspresyvumas kuriamas pasitelkiant kūno judėseną, sportą, šokį ir teatrinę vaidybą galima pagrįstai priskirti tai pačiai meninės raiškos sričiai, vadinant ją kūno kinestezės menais. Praėjus įvairias sporto simbolikos kompetencijos ugdymo fazes (nuo kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, mokyklinio amžiaus ir jaunystės iki suaugusiųjų saviugdos) ir laipsniškai išmokus suvokti įvairias simbolių sistemas, pasiekiama brandi sporto simbolikos samprata, reiškianti, kad sporto simboliai tampa estetinėmis ir meninėmis vertybėmis. Daroma išvada, kad keturios meninės raiškos sritys - vizualieji menai, verbališkieji menai, muzika ir kūno kinestezės menai, apimantys visą meno pasaulį, suponuoja įvairių menų patirties kaupimo galimybę ir prisideda prie asmens, kaip kultūros interpretatoriaus, estetinio ir meninio ugdymo.

Muzikinis ugdymas meninės veiklos kontekste pasireiškia gana specifiškai. Kadangi meninės veiklos ribos ir kai kurie jos ypatumai (ypač susiję su technologijos naujovėmis) sparčiai kinta, iškyla ir plėtojamos vis naujos muzikos ir apskritai meno pedagogų rengimo koncepcijos. Keičiantis kultūrinėms situacijoms, įsigalint informacinės visuomenės keliamai gyvenimo strategijai, ga liausiai plintant postmodernistinei ugdymo paradigmai, muzikos mokytojų kompetencijos įgauna kitokį, labiau atitinkantį kintančias sociokultūrines sąlygas, pobūdį. Atsižvelgiant į tokią situaciją pasirenkami kuo tinkamesni kriterijai nustatyti meninės veiklos sričių taksonominę struktūrą, sudarančią naujas sąsajas su muzikos mokytojų kompetencijomis. Meninės (natūralaus irskaitmeninio meno) muzikos mokytojų kompetencijos, susietos su pedagoginėmis, vadybinėmis, tyrėjo ir kultūrinio sąmoningumo ugdytojo kompetencijomis, sudaro pagrindą siekti aukščiausios muzikos, taip pat meno, pedagogų kvalifikacijos, arba vadinamosios excellence in education. Taigi su tomis muzikinio ugdymo formomis, kurios labiausiai lemia muzikinio ugdymo sėkmę, muzikos mokytojai kaip tik turėtų būti susipažinę kuo geriau

Meninės veiklos raida rodo, kaip stichiškaiišsirutuliojęs pirmykštis sinkretiškas menas ima skaidytis į atskiras meno šakas, o susiformavę autonomiškos meno šakos ilgainiui vėl imamos sieti, tik šįkart jau tikslingaiieškant visuminės meno sintezės. Puikus pastarojo atvejo pavyzdys-R. Vagnerio „visuminio meno“ idėja, plėtojama romantizmo menų sąveikos dvasia. Remiantisšiuolaikine metodologija, ontologijos irsemiotikos principais grindžiama visuminio meninio aktyvumo taksonominė struktūra gali padėti muzikos mokytojams nuosekliau įgyvendinti meninio ugdymo tikslus bei meninės veiklos vizijas. Siūlomas modelis grindžiamas meninių ženklų skirstymu į vizualinius, audicinius ir kinestezinius, atveria sąsajų tarp tradicinių muzikos gyvavimo formų ir virtualaus muzikinės veiklos aktyvumo plėtojimo perspektyvas. Kadangi vienas svarbiausių šiuolaikinio ugdymo aspektų yra rengti augančiąją kartą asmeniniam gyvenimui, individo kultūrinio tapatumo formavimaslaikyti nas vienu svarbiausių ar net galutiniu meninio ugdymo mokykloje tikslu. Sisteminė meninio aktyvumo formų analizė turėtų skatinti muzikinio ugdymo teoretikusir praktikus geriau suvokti savo vaidmenį ugdant mokinius bei aktualinant mokymo planus ir asmenines vizijas.

In the paper (he trends of modification of attitudes of arts education under the influence of contemporaneity arc discussed. It is revealed how such gestures of contemporary cultural conditions as globalization and cultural decentralization impact the education of cultural awareness, including arts education attitudes, on the basis of the research carried out

Straipsnyje aptariami meno istorijos metodai bei meno istorijos dalyko pažinimo dėsningumai, kuriais remiantis galima siekti kultūrinio ugdymo tikslų bei strateginių meninio ugdymo nuostatų formavimo. Siekiama atskleisti atskirų meno istorijos metodų pedagoginį potencialą., aktyvinantį visuminio meno objekto ir pačios meno istorijos dvasinio lobyno suvokimą. Kadangi keičiasi meno istorijos pažinimo metodai bei vertybinis istorinių kūrinių matas, aktyvėja postmodernistinės vertybių perkainojimo tendencijos, meno istorijos studijas, per kurias plečiamas dvasinio moksleivių pasaulio akiračiai siekiama plačiau įtraukti į kultūrinio ugdymo kontekstą ir sieti su kritinio mąstymo lavinimu.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti, kaip tikslingiau gali būti įgyvendinamas istorinio tęsiamumo principas, kuris ugdomąjį darbą daro vientisesnį ir įprasmina didesniu kultūriniu sąmoningumu. Plėtojamas požiūris į meną, kaip į priemonę, formuojančią istorinio tęsiamumo jausmą ir sampratą. Meno kūrinių suvokimą keliant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, švietimo turinys sustiprinamas dialogo su praeitimi kompetencijos ugdymu.

Šio straipsnio tikslas yra parodyti abejotinus Vakarų krikščioniškosios kultūros raidos padarinius, atskleisti į globalumą orientuoto ugdymo kai kuriuos aspektus, apsvarstyti mokytojų rengimo globalinei visuomenei ypatumus. Plėtojama daugiamačio, išmanaus žmogaus, atitinkančio XXI a. gyvenimo ir mąstymo principus, perspektyva, aptariamas veiksnių, galinčių keisti galvoseną, naudojimas įasmeninant augančiosios kartos kultūrinį sąmoningumą.