Agora: politinių komunikacijų studijos

Straipsnis skirtas politinės komunikacijos statuso tyrimui politinės mediologijos objekto problemos kontekste. Tyrime akcentuojamas socialinių ir politinių sistemų skirčių visuomenės organizacijoje santykinumas globalizacijos, demokratizacijos ir informatizacijos epochoje. Atskleidžiamas erdvės faktoriaus vaidmuo politinės informacijos sklaidoje bei vartojimo ypatybėse. Pabrėžiamas kompleksinis transgresinis sociopolitinės erdvės, kurioje plėtojasi daugialypė viešoji ir politinė komunikacija, pobūdis. Tyrime nužymimi politinės mediologijos objekto episteminis ir taikomasis aspektai ir jo plėtros perspektyvos, siejamos su informacinėmis technologijomis bei virtualių erdvių dinamizmu.

The article provides five types of intellectuals following L. Dumont’s concept of the individual being above holistic society as having a higher moral standard and being superior. They are interpreted from the perspective of social theory and philosophy: Jesus Christ    and Socrates as meta-worldly superior individuals; F. Dostoyevky’s Ivan Karamazov and Job of the Old Testament as metaphysical individuals; Marx and Hegel as self-divinized ones; V. Havel as anti-communist dissident; A. Solzhenitsyn as anti-human rights dissident type according to the Eurasian philosophy of the Russian Idea. These intellectuals identify themselves with the Truth and represent Justice or (as it is the case with the Ivan Karamazov or Job) they express existential concern for unnecessary suffering in incomprehensive order of God.

The purpose of the article is to show the status of deliberative democracy and the conditions for its development in the period of mass propaganda, self-spectaclization, market media and production of information warfare. The paper does not discuss other contemporary political challenges for deliberative democracy, such as secret diplomacy, or politics of forcing to negotiation and recognition. These are very important questions, but the purpose is to considerate the communicative fields, arenas, scenes, related problems of the Real and simulations, propaganda and democracy. For us, important is how deliberative recognition differs from suggested understanding, or from the ideological interpellation, or from engineering of consent? The article highlights the attitude towards the importance of alternative narratives, and polymorphism of the development of deliberative democracy. Multiplication of differences creates a market advantage over a simple propaganda and counter-propaganda, and in the same time, supports development of scenes and imitations instead of supporting democratic arenas. Deliberative democracy is motivated to distinguish politics from the political arena, and simulations from the real alternatives. The article is guided by the situation of the changed status of the propaganda. Propaganda has turned from a mobilizing factor into a pejorative object, a critique which approves simulation of the real. Reasonable deliberation presumes some level of a participatory liberation. Technologies of participatory liberation are, for example, sending agitators, making provocative performances, detournement and creative rebuilding of political arenas. Participatory liberation could be based on the same issues as propaganda, it does not presuppose open, public deliberations. Scenes, the spectacles of the society need skills of consumption but not critical deliberation. [...]

The article speaks about the after-effects of the approach of the media and politics to the political environment. The repeating of functions common to subjects of politics and full or partial takeover of some of them on behalf of the media system create a new situation, one where the power of political decision is being shared around in the political structure and media system. The processes of the mediatization of politics raise new possibilities for political expression. The problem is that today the contest of political powers is not the result of competition between political subjects but the outcome of the fight of politics and media.

Despite often being lauded as a crucial tool for democratisation, social media can just as easily harbour more negative intentions, including stigmatisation and exclusion of certain groups. Part of the explanation lies in the nature of social media and the way information circulates there. However, this leaves the crucial question of motivation unanswered: why do individuals engage in negative deeds online and why are the narratives of otherness-qua-menace particularly attractive? For this reason, the article employs Lacanian psychoanalysis to delve into the drives that make the Other a crucial benchmark. It is, therefore, claimed that there are crucial synergies to be teased out from simultaneous use of social media analysis and psychoanalysis.

Straipsnis grindžiamas Lietuvos prezidentų (Algirdo Mykolo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės) Europos integracijos idėjų metiniuose pranešimuose analize 1993–2013 m. Prezidentas yra vienas svarbiausių politinių veikėjų Lietuvoje, didžiausius įgaliojimus turintis užsienio politikos srityje. Savo metiniuose pranešimuose prezidentas apibrėžia svarbiausius valstybės užsienio politikos klausimus, tokius kaip Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (toliau – ES) ir pan. Todėl metinių pranešimų analizė padeda atskleisti prezidentų nuostatas ir vizijas konstruojant tam tikrus europietiškumo sampratos metmenis Lietuvoje.

Straipsnyje nagrinėjama diskusija dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto siekiant atsakyti į klausimą, nuo ko priklauso galia būti reprezentuojam ir išgirstam virtualioje erdvėje vykstančiose politinėse diskusijose. Pasitelkiant intertekstualumo analizės metodus, tiriama, kokios pozicijos institucinėje visuomenės sąrangoje yra sietinos su veiksmingu, t. y. cituojamu kalbėjimu. Aiškinamasi, ar naujos komunikacijos technologijos keičia institucinių determinantų galios kontroliuoti viešąjį diskursą veiksmingumą.

Lietuvos audiovizualinio transliavimo istorija prasideda XX amžiuje ir skirstytina į keturis etapus: Nepriklausomos Lietuvos radijas (1926–1940), sovietinės Lietuvos radijas ir televizija (1940–1988), Atgimimo laikotarpio (1988–1990) ir atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos (nuo 1990 m.) radijas ir televizija. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos radijas ir televizija (LRT) buvo reorganizuota, ne kartą keisti jos veiklą reglamentuojantys įstatymai. Perėjimas iš valstybinio totalitarinio į Vakarų demokratijoms būdingą visuomeninio transliuotojo modelį buvo sudėtingas. Siekį tapti nepriklausomai nuo politinės valdžios lydėjo mėginimai daryti įtaką keičiant aukščiausios valdymo institucijos visuomeninės tarybos sudarymo tvarką, įgaliojimus, finansavimo modelius. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti, kaip per atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmečius kito Lietuvos įstatymų leidėjų požiūris į visuomeninį transliuotoją.