Socialinis ugdymas / Social Education 2024, t. 62, nr. 2

Straipsnyje nacionalinės kultūros padėtis dabartiniame pasaulyje aptariama plačiame sociopolitiniame kontekste, ypač per santykį su nacionalizmu, demokratija, žmogaus teisėmis, neoliberalizmu, nacionalinės istorijos naratyvu ir nacionalinio paveldo konceptu. Analizuojamos nacionalizmo silpnėjimo priežastys moderniose liberaliose visuomenėse ir Lietuvoje, aptariami jam iškylantys socioekonominiai iššūkiai ir grėsmės. Daroma išvada, kad be nacionalinės savimonės ugdymo neįmanoma išlaikyti nacionalinio tapatumo kaip piliečių solidarumo ir lojalumo savo valstybei šaltinio. O istorijos ar paveldo perinterpretavimas iš kosmopolitinės perspektyvos ne tik linkęs iškraipyti istorinę tiesą, bet ir kurti anachronistinius, dabartinių ideologinių srovių paveiktus, praeities vaizdinius bei reprezentacijas.

Socialinis ugdymas ir saviugda yra neįmanomi be atitinkamo kultūrinio proceso. Šiuo metu Lietuvos kultūros politika yra reguliuojama dviem teisės aktais: „Lietuvos valstybės strategija 2050“ ir „Lietuvos kultūros politikos pagrindų“ įstatymu, o formuojama ir visuomenės iniciatyvomis. Deja, šie abu svarbūs dokumentai nestokoja spragų, o strategija pasižymi kultūros sampratos vartosenos daugiaprasmiškumu ir chaotiškumu. Lietuvoje tebėra gajus siauras, tačiau atgyvenęs kultūros prilyginimas menams ir paveldui. Tai atspindi tradiciją, kilusią iš aristokratijos poreikių. Jos vietą turėtų užimti pažangios kultūros, nukreiptos į bendros gerovės, teisingumo, saugumo, laisvių ir tam reikalingos tvarkos didinimą visuomenėje samprata.

Nuo sukviesto pirmojo Kultūros kongreso praėjo šimtmetis. Vis greičiau besikeičiantis pasaulis kiekvienai kartai kelia naujų uždavinių. Problema – mūsų mažai tautai išlikti globaliame pasaulyje savitu veidu. Gebėti būti kūrybingai, inovatyviais metodais ugdyti ateinančias kartas, valstybę, pagarbiai ir prasmingai kurti pasaulyje kultūros (mokslo, švietimo, meno), ekonomikos, socialinius ryšius. Brandinti intelektinį potencialą, kuris valstybės valdymo inovacinę politiką pasitelks formuluojamam tikslui – sukurti gerovės valstybę, Lietuvą. Per tris dešimtmečius pradėjo formuotis naujas požiūris net į geologinį laikotarpį, kurio pradžią mokslininkai fiksuoja nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. XXI a. išryškėjo žmogaus ir dirbtinio intelekto santykių sudėtingas etapas. Pamatinis Homo Sapiens bruožas yra gebėjimas kurti. XXI a. humanoido pasirodymo pasaulyje laikas. Žmogui būdingas savybes turintis robotas Pepper (Japonija) netgi perpranta žmogaus emocijas. Elonas Muskas žengia dar toliau – kuria ryšius tarp žmogaus smegenų ir dirbtinio intelekto. Tai žavi kaip mokslo jėga ir baugina roboto galimybės veikti savarankiškai prieš žmonijai išgyventi svarbius moralinius principus. Valstybės privalo ugdyti vertybių pagrindą turinčius mokslininkus, kad jų kuriami produktai nekeltų visuomenei pavojų, pasaulio sunaikinimo grėsmių. Pedagogai pastebi, kad postmodernios kultūros kontekste ryškėja kultūros pliuralizmas ir globalizacijos procesai jau pakeitė asmens saviorganizacijos principus, griauna egzistavimo stabilumą, socialinio saugumo patirtis. Yra ir kitų problemų. Todėl svarbu jas įvardyti, įvertinti, pagrįsti piliečio (asmenybės) intelektinio kapitalo ir inovacinės politikos sanglaudos vystymo bazinės terpės – kultūros – svarbą. Straipsnyje analizuojamas natūros – sociumo (visuomenės) – kultūros santykis ir žmogaus situacija šiame kontekste. Pateikiama literatūros analizė ir kai kurios esamos situacijos teorinės bei autorinės įžvalgos. Tyrimo metodai: dokumentų, mokslinės literatūros sisteminimas ir apibendrinimas.

Situacija darbo rinkoje straipsnyje vertinama Lietuvoje pandemijos metu išryškėjusios krizės poveikio sąlygomis. Publikacijoje išryškinama šalies darbo rinkos raidos cikliškumo problema, kadangi itin netolygi šalies ekonomikos raida kriziniais laikotarpiais ypač pablogina ieškančių darbo žmonių integracijos į darbo rinką galimybes. Nors esminis prioritetas teikiamas užimtumo ir nedarbo pokyčių analizei šalies mastu (makrolygiu) pandemijos krizės poveikio kontekste, tačiau gana daug dėmesio tyrime buvo skiriama ir situacijos darbo rinkoje vertinimui pagal atskiras socialines demografines gyventojų grupes. Atliekant situacijos darbo rinkoje stebėseną, buvo derinami Statistikos departamento ir Užimtumo tarnybos duomenys, taip pat ketvirtiniai (mėnesiniai) bei metiniai rodikliai. Vienas iš straipsnio prioritetų – gyventojų aktyvumo vertinimas ekonominės krizės metu. Tačiau publikacijos autoriai neapsiriboja dėl pandemijos krizės poveikio stebimų pasikeitimų susiformavusiais šalies darbo rinkoje stebimų pokyčių vertinimais. Straipsnyje taip pat analizuojama, kaip užimtumo pasikeitimai ekonominės krizės metu ir ankstesniais laikotarpiais lemia santykines išlaikomo amžiaus vyresnio žmonių ir užimtų (darbingo amžiaus) gyventojų kaitos proporcijas. Taip buvo įvertintas užimtumo svyravimų poveikis demografinės situacijos kaitai, kuri susijusi su vyresnio amžiaus (senų) žmonių ir ekonomiškai aktyvių žmonių santykio pokyčiais. Publikacijoje taip pat buvo įvertinta ir autorių skaičiuojamo darbo išteklių panaudojimo koeficiento dinamika, kuri glaudžiai susijusi su šalies gyventojų aktyvumo ir jų integracijos į darbo rinką galimybių pokyčiais.