Darbe atskleidžiamos Lietuvos olimpinės akademijos ištakos, analizuojami pagrindiniai veiklos bruožai, olimpinių žaidynių rezultatų mokslinis vertinimas, aptariamos moksleivių olimpinio švietimo problemos. Laikotarpis (10 metų) po Lietuvos tautinio olimpinio komiteto teisių sugrąžinimo Berlyne yra svarbus sporto istorijai, tampa nuoseklaus tyrinėjimo objektu. Įvertinus Olimpinės akademijos veiklą šiuo laikotarpiu, galima teigti, kad olimpinis švietimas, sporto mokslas atveria naujas galimybes. Olimpizmas, kaip svarbus kultūros reiškinys, didelis intelektualinis potencialas, ieško naujų veiklos būdų, teorinių ir praktinių išdėstytų problemų, temų, susijusių su žmogaus sveikata, fiziniu pajėgumu, sportininkų meistriškumo tobulinimu, sprendimo. Ateityje olimpinis švietimas turi būti artimai susijęs su olimpizmo vertybėmis, kurias būtina skleisti visiems Lietuvos gyventojams.

Savireguliacija yra vienas esminių veiksnių, turinčių įtakos sportiniam meistriškumui ir sporto karjeros sėkmei. Sportinio meistriškumo ugdymas reikalauja nuolatinio kognityvinio aktyvumo, elgesio ir emocijų reguliavimo tiek treniruotėse, tiek varžybose. Savireguliacijos gebėjimai padeda sėkmingai priimti sprendimus ir prisitaikyti prie pokyčių, tačiau savireguliacijos gebėjimų ugdymas reikalauja pastangų ir įsipareigojimo. Tyrimo tikslas yra nustatyti sąsajas tarp sportininkų suvokiamos sportinės kompetencijos, savireguliacijos gebėjimų ir pasitenkinimo veikla. Tyrime dalyvavo 320 sportininkų (16,10 ± 1,47 m.), siekiančių aukšto meistriškumo. Duomenų rinkimui taikyta lizdinė imtis. Tyrime taikyta suvokiamos kompetencijos skalė (Williams ir Deci, 1996; Williams et al., 1998), adaptuotas Pasitenkinimo klausimynas (Man-Cih, 2006) ir Savireguliacinio mokymosi sporte skalė (McCardle et al., 2018). Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikinai ir merginos nesiskiria savireguliacijos gebėjimais, (p < 0,05), tačiau vaikinams būdingas aukštesnis pasitenkinimas veikla (p < 0,05) nei merginoms. Komandinių sporto šakų atstovai pasižymėjo aukštesniu pasitenkinimu veikla nei individualių sporto šakų atstovai (p < 0,05). Tačiau individualių sporto šakų atstovams būdingi geresni savireguliacijos įgūdžiai, tokie kaip planavimas, tikslų kėlimas, savistaba ir vertinimas (p < 0,05). Tyrimo rezultatai parodė stiprų statistiškai reikšmingą ryšį tarp sportininkų suvokiamos sportinės kompetencijos, pasitenkinimo veikla ir savireguliacijos gebėjimų. Suvokiama sportinė kompetencija yra stipriai susijusi su tikslų kėlimu, pastangomis, koncentracija. Pasitenkinimo rodikliai taip pat glaudžiai susiję su sportininkų vertybines nuostatas atspindinčiais aspektais.

Atsižvelgiant į dabartinę pasaulinę situaciją, pastebimi nerimą keliantys rodikliai, tokie kaip mažėjantis vaikų ir jaunimo fizinis aktyvumas, didėjanti neužkrečiamųjų, lėtinių ligų našta. Lietuvoje pastaruoju metu mokinių sportinis išprusimas silpsta. Mokiniai per mažai sportuoja, mažai domisi sporto pasauliu, negerbia vertybių. Manoma, kad efektyviausias būdas sumažinti šių problemų mastą yra efektyvus vertybių ugdymas. Vertybių ugdymo svarba viduriniojo mokyklinio amžiaus, t. y. paauglystės, laikotarpiu gali būti paaiškinta tuo, kad paaugliai bando rasti savo vietą, pasikeisti patys, kad joje prisitaikytų, ir keisti aplinką, kad pritaikytų sau. Ugdymas, grįstas olimpinėmis vertybėmis, gali ir turi padėti spręsti vaikų ir jaunimo ugdymo problemas. Todėl šis asmenybės amžiaus tarpsnis kelia didelį susidomėjimą ir reikalauja atidaus tyrimo. Nuo to, kokias vertybes jaunoji karta (viduriniojo mokyklinio amžiaus mokiniai) pripažins prasminėmis, tokiomis ir vadovausis gyvenime, o tai reiškia, kad tokia bus ir mūsų visuomenė. Tyrimo tikslas – atskleisti 7–8 klasių sportuojančių ir nesportuojančių mokinių požiūrį į olimpines vertybes. Tyrimo duomenų rinkimui taikyta anoniminė anketinė apklausa, siekiant atskleisti sportuojančių ir nesportuojančių 7–8 klasių mokinių požiūrį į olimpines vertybes. Tyrime dalyvavo 7–8 klasių mokiniai (N = 266). Tyrimas atskleidė, kad sportuojantiems ir nesportuojantiems mokiniams svarbiausia olimpinė vertybė yra pagarba. Paaiškėjo, kad sportuojančių mokinių meistriškumo vertybės reikšmė (z = –6,108; p = 0,000) statistiškai reikšmingesnė. Kilnus elgesys buvo svarbiausias nesportuojantiems (rangų vidurkis 132,51). Lyginant su nesportuojančiais mokiniais pastebima, kad sportuojantys mokiniai labiau vertino visas olimpines vertybes. Apžvelgus sportuojančių ir nesportuojančių mokinių olimpinių vertybių skirtumus nustatyta, kad meistriškumas (z= –4,284; p = 0,000) buvo statistiškai reikšmingesnis sportuojantiems berniukams. Sportuojančioms mergaitėms statistiškai svarbesnės buvo meistriškumo (z = –4,062; p = 0,000) ir džiaugsmo (z = –2,507; p = 0,012) vertybės nei nesportuojančioms.

Aplinkos problemos kelia didžiulį susirūpinimą visam pasauliui, nes turi įtakos kiekvieno iš mūsų kasdieniniam gyvenimui. Sportas kaip pramoga ir fizinis ugdymas dabar yra neatskiriama visuomenės kultūros dalis. Iš tikrųjų sportas veikia aplinką taip, kaip aplinka tiesiogiai veikia sportą. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), pasitelkęs olimpinį sąjūdį ir gausius savanorius, stengiasi padėti spręsti tokias tarptautines problemas kaip aplinkos apsauga, jos paveldas ir taika. TOK šiandien yra pasiryžęs suvaidinti savo vaidmenį ilgalaikėje plėtroje ir įvykdyti savo visuomeninę pareigą įnešdamas indėlį per savo pagrindinę veiklos sritį – sportą, kuris yra galinga mokymo priemonė ir universali kalba. Per sportą galima sudominti žmones gamtos grožiu ir taip ugdyti juos bei informuoti apie aplinkos degradavimo pavojų. Šia prasme pasaulinė ir vietinė aplinka yra natūralus partneris olimpiniams idealams ir olimpiniam sąjūdžiui apskritai. Aplinka šiandien yra trečia atrama olimpizmui, greta sporto ir kultūros. [...]

Amžiną žmogaus svajonę – gyventi ramioje, sveikoje ir gražioje žemėje – bene geriausiai įkūnija olimpinis sąjūdis. Derindamas sportą su kultūra ir išsilavinimu, olimpizmas siekia kurti gyvenimo būdą, pagrįstą išsilavinimo verte ir pagarba universaliems moralės principams. Būdamas neatskiriama visuomenės dalis olimpinis sąjūdis taip pat susirūpino ir aplinka ir tapo pasaulinės reikšmės socialine jėga. Surengta sesija „Olimpinio sąjūdžio Darbotvarkė 21“ – dar vienas žingsnis link Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pozicijų aplinkos tema stiprinimo. 2007 m. UNEP paskelbė Tarptautinį olimpinį komitetą „Žemė 2007“ čempionu – tai jau padarytų darbų aplinkosaugos srityje pripažinimas. Nemažą indėlį sprendžiant šias problemas įnešė ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) programa „Sportas ir aplinka“. Dabar visi laukiame 2008 m. olimpinių žaidynių, kurių devizas: „Vienas pasaulis, viena svajonė“. Tokie renginiai turi tapti pavyzdžiais, ir ne tik įprasminančiais sportinę veiklą, bet taip pat įnešančiais indėlį į aplinkosaugos sritį. Tikslas aiškus: darnios ir sveikos aplinkos užtikrinimas ir žmonijos skatinimas gerinti savo gyvenimo kokybę. Aplinkosauginės sporto vertybės suprantamos labai plačiai, jos apima tinkamas sportavimo sąlygas vietiniu lygiu, sutelkiant dėmesį į socialinius ypatumus ir skatinant žmonių kaimynystės principo suvokimą. TOK, Pekino olimpinių žaidynių organizacinis komitetas ir miesto savivaldybė surengė daug aplinkosauginę veiklą ir socialinę raidą skatinančių renginių, tarp jų buvo ir VII pasaulinė konferencija „Sportas ir aplinka“. Olimpinio sąjūdžio partneriai žaidynėmis Pekine pasinaudoja kaip galimybe pristatyti visuomenei daug aplinkai palankių produktų ir technologijų. Organizacinis komitetas ir vietinė valdžia gali sėkmingiau atkreipti vienos penktosios pasaulio gyventojų dalies dėmesį į šias problemas kalbėdami apie sportą kaip švietimo priemonę siekiant užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį poveikį. Todėl sporto ir aplinkos sąsajų problemos turėtų rasti deramą vietą ne tik tarpdalykiniame ugdyme, bet ir olimpiniame švietime, kad išvengtume žmogaus kolizijų su gamta.

Olimpinėje chartijoje sportas yra atskirtas nuo politikos ir patariama „priešintis politiniam spaudimui“. Tačiau būtent politika išstūmė Lietuvą iš tarptautinio olimpinio sąjūdžio, o siekiant sugrįžti atgal reikėjo daryti tam tikrus politinius sprendimus. Šiandien itin aktualiai iškilo politinis klausimas – ar boikotuoti XXIX olimpiados žaidynes Kinijoje dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo šioje šalyje ir Tibete? Olimpinių žaidynių boikoto idėją kėlė kai kurių tarptautinių žmogaus teisių, nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų atstovai. Tarp jų ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Tačiau viso pasaulio nacionaliniai olimpiniai komitetai, kurių yra 205, atmetė bet kokią boikoto idėją ir ketinimus panaudoti olimpines žaidynes politiniams tikslams. Jų valią išreiškė XVI generalinė Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) asamblėja. Analogišką poziciją pareiškė ir geriausi pasaulio sportininkai – TOK nariai. TOK sportininkų komisija teigia: „Olimpinės žaidynės – tai renginys, suteikiantis viso pasaulio sportininkams galimybę parodyti mums, koks gali būti pasaulis, kai žmonės susiburia taikiai švęsti savo bendrumo, o ne pabrėžti savo skirtumų. Esame tvirtai įsitikinę, kad per praėjusius septynerius rengimosi žaidynėms metus sportas buvo kaip vartai geresniam Kinijos ir pasaulio tarpusavio supratimui. Džiugu, kad pastarosiomis savaitėmis Kinijoje vykę trys pasaulio čempionatai, savotiška Olimpinių žaidynių repeticija, praėjo sklandžiai ir sėkmingai. Negali būti geresnio būdo paraginti Kiniją keistis ir sutvirtinti jau žengtus teisingus žingsnius nei per sportą. Ir nieko nėra geriau, kaip Olimpinės žaidynės, kurias žiūri milijardas žmonių visame pasaulyje ir milijonai, kurie atvyks į Pekiną.“ Iš straipsnyje pateiktų tik kelių naujųjų laikų olimpinės istorijos faktų, kuriuose aktyviai dalyvavo ir dalyvauja Lietuva bei jos sportininkai, matyti, kaip dažnai skiriasi teorija ir praktika. Esu tvirtai įsitikinęs, jog kol šalies nugalėtojos garbei bus keliamos vėliavos ir grojami nacionaliniai himnai, kol didysis sportas bus svarbus socialinis reiškinys, tol sportas bus didelė politika. Tačiau jis neturėtų tapti politikų politikavimo įrankiu.

Dar nepasibaigus kovoms už nepriklausomybės įtvirtinimą, sportinio sąjūdžio entuziastų dėka 1919 m. liepos 13 d. organizuotas pirmasis sporto renginys, davęs impulsą aktyvinti sportinę veiklą. Lietuvos kariuomenė buvo viena labiausiai organizuotų valstybinių institucijų šalies kūrimo laikotarpiu, todėl kartu su kitais išprususiais tautos šviesuoliais jai teko pagrindinis vaidmuo organizuojant sportą. Kariškiai, ypač aukštesnieji karininkai, buvo futbolo, lengvosios atletikos, bokso entuziastai, jojimo sporto pradininkai – 1920 m. jie surengė pirmąsias Lietuvoje raitelių varžybas. Atskiri karininkai rodė iniciatyvą kuriant Lietuvos sporto sąjungą (LSS), vėliau Lietuvos sporto lygą (LSL), Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą (LFLS) ir kitas sporto organizacijas. Pirmuoju LSS pirmininku išrinktas krašto apsaugos ministras mjr. dr. Pranas Sližys, LSL pirmininkais buvo aukšti karininkai – generolai Vladas Nagevičius, Jonas Jurgis Bulota, plk. ltn. Antanas Jurgelionis, LFLS – vyr. ltn. Steponas Darius ir kiti. Kariuomenės iniciatyva Kaune buvo įrengtas pirmasis stadionas, turintis gerą futbolo aikštę, bėgimo takus ir šuolių sektorius. Kariuomenės sportas ypač suaktyvėjo 1924 m. liepos 15 d. įkūrus Lietuvos kariuomenės sporto draugiją (LKSD). Draugijos pirmutinis tikslas buvo materialiai ir moraliai remti sporto platinimą tarp karių. LKSD rūpinosi sporto instruktorių rengimu, sporto propagavimu, išleido pirmuosius leidinius apie lengvąją atletiką, atskiras sporto šakas – futbolą, krepšinį, tinklinį ir kt. Lietuvos kariuomenės dalyvavimas per kūno kultūrą ir sportą tiesiogiai visuomenės gyvenime yra reikšmingas visos lietuvių tautos kultūros paveldo reiškinys.

Straipsnyje apžvelgiama Vankuveryje (Kanada) vykusios VIII pasaulinės konferencijos „Sportas ir aplinka“, kurios devizas „Naujovės ir įkvėpimas: sporto galios panaudojimas permainoms“, nutarimai ir pagrindinės mintys, Tarptautinio olimpinio komiteto komisijos „Sportas ir aplinka“ per 14 darbo metų nuveikti darbai ir numatomos gairės ateičiai. Konferenciją organizavo Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) kartu su Jungtinių Tautų Aplinkos programa (UNEP) ir Vankuverio 2010 žiemos olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizaciniu komitetu (VANOC). Joje dalyvavo TOK, Tarptautinio parolimpinio komiteto, UNEP vadovai ir atsakingi darbuotojai, nacionalinių olimpinių komitetų (NOK), tarptautinių sporto federacijų, olimpinių žaidynių sostinių, miestų kandidatų, pretenduojančių surengti olimpines žaidynes ateityje, sporto ir rekreacijos organizacijų, aplinkosaugos, mokslo, turizmo, tarptautinių medicinos institucijų, olimpinio sąjūdžio organizacijų ir jų partnerių, olimpinio sąjūdžio rėmėjų vadovai ir atstovai, 128 žurnalistai – iš viso 688 dalyviai iš 93 šalių. Išklausyti 67 pranešimai. Dalyviai diskutavo, kaip sportas gali prisidėti prie aplinkos naujovių, kad sukurtų ilgalaikę ekonominę ir socialinę naudą. Vienas iš konferencijos akcentų – aplinkosaugos pažanga esant nepastoviai ekonominei padėčiai. Akcentuota, kad dramatiškas pasaulinės ekonomikos nuosmukis paveikė visus pasaulio regionus. Rūpestis dėl ekonomikos pagyvinimo dominuoja tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose: diskusijų objektu tampa „žaliojo“ veiksnio kaip dalinio sprendimo vaidmuo. Kokią įtaka daro globalinio ekonominio peizažo kaita už „žaliuosius“ principus pasisakančiam verslui? Ar „žaliosios“ technologijos ir paslaugos išlaikys planetą ir gerovę, ar ekonominis nuosmukis aplinkai sukels dar didesnius pavojus, tokius kaip klimato pokyčiai, geriamo vandens problema ir kt.?

Olympic games are referred to as the most important sports event in the world, containing political, economic and cultural interests. This event attracts the attention of vast audiences and gains the exceptional consideration from contemporary media. Due to these reasons the Olympic games turn into the significant scientific research object. Consequently, the aim of this research is to exhibit the peculiarities of the Olympic games in Lithuanian press reviews and television broadcasts. The object of this work is to present the information about the Olympic games provided on the Lithuanian media. In order to achieve the aim the following tasks were defined: explore what part of the Lithuanian media content, particularly press and television, is devoted to Olympic news and sports competition broadcasts; reveal the sport which gets the most of the media coverage in press or the broadcasting time on the television; explore the level of attention (part of the content) Lithuanian press and television pays to men and women Olympic sports competitions; scrutinize the role of information spread on Lithuanian athletes participating in the Olympic games in press and television broadcasts. The research results confirmed our hypotheses. Firstly, Lithuanian media (press and television) increasingly gives more coverage on the Olympic games: the number of press publications grows both in quantity and quality, national public broadcaster provides the audience with more Olympic competition broadcasts, creates specials about the games.[...]